Religijų konkurencija per istoriją gali būti traktuojama kaip natūrali žmonių grupių reakcija į ribotą išteklių pasaulį – tiek dvasinių, tiek materialių. Nors religijos dažnai siejamos su asmeniniu tikėjimu ir dvasiniu tobulėjimu, jų plėtra dažnai buvo siejama su socialine ir politine galia.
Religijos, ypač didžiosios monoteistinės – judaizmas, krikščionybė ir islamas – ne tik skelbė tikėjimą į vienintelį Dievą, bet ir pabrėžė išskirtinumą bei teigė, kad tik jų pasekėjai galėtų pelnyti išganymą ar Dievo malonę. Korane, kaip minėta, pranašas Abraomas pabrėžia atsisakymą bet kokių kitų garbinimo objektų, išskyrus vienintelį Dievą (Allahą). Šis vienatinis dieviškumo suvokimas nebuvo tik dvasinė tiesa – jis tapo būdu sutelkti bendruomenę ir sustiprinti tam tikrą religiją prieš kitus kultus ar religinius judėjimus.
Panaši dinamika pastebima ir krikščionybėje bei judaizme, kur buvo skelbiama, jog nuodėmė yra tikėti kitais dievais ar stabais. Pavyzdžiui, Biblijos Dešimt Dievo įsakymų nurodo, kad negalima turėti kitų dievų be Jahvės. Toks įsakymas įtvirtina monoteizmą ir, tam tikra prasme, saugo bendruomenę nuo kitų religijų įtakos. Taigi, konkurencinė dinamika tarp religijų dažnai buvo grindžiama ne tik dvasiniais principais, bet ir praktiniais bendruomenių išgyvenimo klausimais.
Per istoriją religijos buvo ne tik tikėjimo sistema, bet ir galios centras. Daugelis religijų siekė ne tik dvasinės viršenybės, bet ir materialios kontrolės. Krikščionybė po Konstantino Didžiojo pergalės tapo oficialia Romos imperijos religija ir greitai įgavo politinės galios. Panašiai islamas per Muhammado ir jo pasekėjų kampanijas išplito didžiulėse teritorijose, tapdamas dominuojančia jėga. Taigi, religijų plėtra dažnai buvo susieta su valstybiniu valdymu, teritorijų užkariavimu ir net prekybos kontrolės siekiu.
Kitas svarbus aspektas – religijų sugebėjimas išlaikyti ir plėsti savo pasekėjų bazę. Religijų augimas buvo skatinamas per misijas, kolonizacijas ir dažnai – prievartą. Tiek krikščionybė, tiek islamas per misionierių veiklą plėtė savo religiją į naujas teritorijas, o kai kuriais atvejais tai buvo daroma per karinius užkariavimus. Šios pastangos dažnai buvo skelbiamos kaip būtinybė „išgelbėti“ tuos, kurie nežino „teisingo“ Dievo, tačiau praktikoje tai dažnai buvo socialinio ir politinio dominavimo išraiška.
Galima teigti, kad religijos konkuruoja dėl savo vietos pasaulyje panašiai kaip politinės sistemos ar verslo įmonės. Siekdamos išlikti, religijos privalėjo užtikrinti savo bendruomenių lojalumą ir išvengti „konkurentų“ įtakos. Toks požiūris padeda suprasti, kodėl religiniai karai ar kiti konfliktai buvo taip dažni istorijoje. Žinoma, religijos nebuvo vienintelis konfliktų šaltinis, tačiau jos dažnai tarnavo kaip ideologinis pagrindas siekiant stiprinti vienos ar kitos grupės valdžią.
Religijų konkurencija gali būti suvokiama kaip politinės ir socialinės įtakos dalinimasis. Religijos ne tik teikė dvasinį orientyrą, bet ir sukūrė socialinius tinklus, kurie kontroliavo švietimą, moralinius standartus ir net teisines normas. Pavyzdžiui, Viduramžiais Katalikų Bažnyčia Europoje buvo svarbus politinis žaidėjas, o Islamo kalifatai buvo ne tik dvasiniai, bet ir politiniai vienetai.
Konkurencija, siekiant išsaugoti ir plėsti savo įtaką, buvo natūralus procesas, būdingas ne tik religijoms, bet ir bet kokioms socialinėms sistemoms.