XIX amžiaus pirmoje pusėje, pozityvizmo ir buržuazijos triumfo laikotarpiu, prasidėjo bandymai paaiškinti religiją jos „sumažinimo“ (redukcijos) būdu. Šie aiškinimai siekė eliminuoti Dievą ne tik iš visuomenės gyvenimo, bet ir iš pačios religijos. Ludwigas Feuerbachas, Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas pateikė skirtingus religijos kilmės ir esmės aiškinimus, kuriuose ji buvo redukuota į žmogaus psichologiją ar socialines aplinkybes.
Ludwigas Feuerbachas teigė, kad religija yra žmogaus projekcija. Pasak jo, žmogus nuolat išgyvena savo baigtinumą ir ribotumą, o Dievo idėja kyla kaip reakcija į šiuos išgyvenimus. Žmogus „susikuria“ Dievą, į jį perkeldamas savo idealus ir troškimus. Dievas, anot Feuerbacho, nėra objektyvi tikrovė, o tik nerealizuotų žmogaus poreikių kompensacija. Jis rašė: „Dievas yra žmogaus esmės veidrodis – tai, kuo žmogus negali būti, jis projektuoja į Dievą.“ Taigi religija tampa ne Dievo egzistavimo liudijimu, o žmogaus saviprojekcija, bandymu įveikti savo baigtinumą.
Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas religiją redukavo į socialines sąlygas. Marxas teigė, kad religija atsiranda dėl žmogaus susvetimėjimo socialinėje ir ekonominėje sistemoje. Pasak jo, religija yra „liaudies opiumas“ – būdas palengvinti egzistencijos skausmą ir nuslopinti socialinį nepasitenkinimą. Engelsas, remdamasis panašiomis idėjomis, teigė, kad religija yra „žemiškų jėgų fantastinis atspindys“. Jų nuomone, religija kyla iš žmogaus bejėgiškumo gamtos ir visuomenės atžvilgiu. Ji tampa tarsi iliuzija, kuri paaiškina žmogui nesuprantamus reiškinius ir suteikia tam tikrą paguodą.
Šie aiškinimai buvo smarkiai kritikuojami dėl jų spekuliatyvumo ir empirinio pagrindimo stokos. Pvz., mintis, kad religija atsiranda iš „kovos su gamta“, prieštarauja archeologiniams ir mitologiniams liudijimams, kurie rodo, kad paleolito žmogus jautė ypatingą ryšį su gamta. Totemizmas, mitiniai protėviai ir kiti reiškiniai liudija, kad žmogus gamtoje matė ne tik grėsmę, bet ir šventybę.
Tačiau kai kurie Marxui ir Engelsui būdingi pastebėjimai apie religijos ir aplinkos sąsajas nėra be pagrindo. Gamtinė aplinka ir socialinės sąlygos gali paveikti religinių vaizdinių formas. Pvz., kalnų tautos dažnai „apgyvendina“ savo dievus kalnuose, jūrų tautos kuria mitus apie jūros dievybes ir „Laimingųjų salų“ pasaulį už vandenų. Vis dėlto šie ryšiai paprastai veikia tik periferinius religijos aspektus, nes pagrindiniai jos elementai išlieka panašūs visose kultūrose.
Maxas Weberis, tirdamas religijos ir visuomenės santykį, pateikė kiek kitokį požiūrį. Jis nurodė, kad religija ne tik atspindi visuomenę, bet ir daro įtaką jos raidai. Pvz., protestantiška etika, pabrėžianti darbštumą ir asketizmą, buvo svarbus veiksnys kapitalizmo atsiradimui. Weberio religijos sociologija atkreipė dėmesį į religinių idėjų vaidmenį formuojant ekonomines ir socialines sistemas.
Religiją redukuojančios teorijos dažnai kritikuojamos už tai, kad jos siekia išvesti religiją iš vieno konkretaus veiksnio – žmogaus psichologijos, socialinių sąlygų ar ekonominių struktūrų – ir ignoruoja religijos daugialypiškumą. Religija nėra vien žmogaus vaizduotės produktas ar socialinių aplinkybių atspindys. Ji apima ir asmeninius išgyvenimus, ir bendruomeninius ritualus, ir transcendentinius ieškojimus, kurie ne visada tiesiogiai priklauso nuo gamtos ar visuomenės įtakos.
Nors religiją redukuojančios teorijos siūlo įdomių įžvalgų, jos nesugeba aprėpti visos religijos esmės ir sudėtingumo. Religija nėra vien tikėjimas Dievu ar dievais – tai žmogaus siekis suprasti save ir pasaulį per santykį su šventybe ir transcendencija. Todėl religijos analizė reikalauja platesnio požiūrio, kuris leistų aprėpti tiek jos socialinius aspektus, tiek vidinius žmogaus dvasinius ieškojimus.