Rūgutis (dar vadinamas Ragutis, Raugupatis, Raugų Žemėpatis) – senovės lietuvių dievas, kuris buvo siejamas su raugo, rūgimo ir fermentacijos procesais, ypač alaus gamyboje. Rūgutis buvo svarbi dievybė, globojanti pirmuosius duonos kepimo ir alaus gaminimo ritualus, kurie buvo neatsiejama žemdirbių bendruomenės dalis. Alus ir duona, kaip pagrindiniai maisto produktai, turėjo ne tik materialinę, bet ir ritualinę reikšmę, todėl Rūgutis atliko ypatingą vaidmenį kasdieniame gyvenime.
Rūgutis minimas skirtingais vardais senųjų autorių, tokių kaip Matas Pretorijus, Motiejus Strijkovskis ir Jonas Lasickis, raštuose. Jo vardo kilmė greičiausiai siejasi su žodžiais „raugai“ ir „rūgimas“, kurie nurodo į fermentacijos procesą, svarbų alaus ir duonos gamybai. Šis dievas simbolizavo gyvybingumą ir rūgimo galią, kuri leido iš žaliavų sukurti galutinį produktą – alų ar duoną.
Teodoras Narbutas dievą vadino Ragučiu ir kildino jo vardą nuo žodžio „ragas“, nes senovės lietuviai alų gerdavo iš ragų – tradicinio indo, naudojamo šventiniams ir ritualiniams gėrimams. Tai parodo Rūgučio sąsają su alaus vartojimo tradicijomis bei švenčių metu atliekamais ritualais. Alaus gaminimas ir vartojimas turėjo ne tik praktinę reikšmę, bet ir buvo lydimas apeigų, per kurias buvo garbinami tokie dievai kaip Rūgutis, siekiant užtikrinti, kad raugimas būtų sėkmingas ir alus ar duona būtų kokybiški.
Rūgutis, kaip fermentacijos ir rūgimo dievas, galėjo turėti platesnę simbolinę reikšmę, susijusią su transformacija ir gyvybės ciklais. Rūgimo procesas simbolizavo virsmą ir kūrimą, o tai buvo svarbu senovės lietuvių pasaulėžiūroje. Fermentacija buvo tarsi mažas stebuklas, kuris, tikint dievų pagalba, leisdavo paprastiems žaliavoms tapti gyvybingais, naudotinais produktais.
Rūgutis buvo senovės lietuvių raugimo, alaus ir duonos gamybos dievas, kurio globai buvo skiriami pirmieji fermentacijos procesai. Jis buvo svarbi dievybė, užtikrinanti šių procesų sėkmę ir turinti glaudų ryšį su kasdieniu gyvenimu bei ritualais.