Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių
Debesys, lykit lietumi teisybės!
Išdžiūvus žemė teatsigaivina
Ir Atpirkėją mums teišdaigina.
Kaip tamsią naktį klysdamas keleivis
Į dangų žvelgia, ar neprasiblaivęs,
Taip amžiais žmonės, klydę ir klajoję,
Dangaus pagalbos šauktis nenustoja.
Kaip ryto saulės laukia vyturėliai,
O Dieve, laukiam mes akis pakėlę;
Šaukiam pagalbos žmonės nusidėję,
Meldžiame, prašom siųsti Atpirkėją.
O Dieve Tėve, geras, gailestingas,
Išgirsk maloniai maldą ilgesingą;
Siųsk savo Sūnų mums teviešpatauja
Ir visai žemei duoda veidą naują!
Ši giesmė yra skirta išreikšti gilų tikinčiųjų ilgesį ir maldą Advento laikotarpiu. Pirmoje dalyje dangaus ir debesų kviečiama suteikti lietų ir gaivą, simbolizuojančią teisingumą ir Atpirkėją, kuris atneš dvasinę atgaivą. Antroje dalyje palyginamas žmonių ilgesys dėl dangaus pagalbos su keleivio, laukiančio ryto, skausmu ir viltimi. Trečioje dalyje išreiškiamas laukimas ir malda dėl Atpirkėjo, panašiai kaip vyturėliai laukia ryto saulės. Giesmė baigiasi prašymu Dievui, kad jis išgirstų maldą ir siųstų Sūnų, kuris suteiks naują veidą visai žemei, išreikšdamas tikėjimą, kad Jėzus atneš naują pradžią ir dvasinį atsinaujinimą.