Kartais kinas ne pramogauja, o skaudina. Ir būtent todėl priverčia keistis. Spotlight 2015 – ne šiaip filmas apie žurnalistiką. Tai tikras pasakojimas apie tai, kaip saujelė atkaklių žmonių išdrįso pakelti tai, ko nenorėjo matyti nei Bažnyčia, nei visuomenė. Ir dėl to buvo išgirsti tūkstančiai, ilgai tylėję.
Veiksmas vyksta Bostone – 2001-aisiais, kai laikraščio Boston Globe tyrimų skyrius, vadinamas „Spotlight“, pradeda tirti įtarimus dėl sisteminio vaikų seksualinio išnaudojimo Katalikų Bažnyčioje. Iš pradžių – viena byla. Tada dar viena. Ir galiausiai paaiškėja, kad problema ne viename kunige. O visoje sistemoje, kuri ne tik žinojo, bet ir slėpė.
Michaelas Keatonas vaidina Walterį „Robby“ Robinsoną – žurnalistą, kuris pats mokėsi katalikiškoje mokykloje, pats dalyvavo Bažnyčios gyvenime. Jam šitas tyrimas – ne tik profesinis, bet ir vidinis išbandymas. Markas Ruffalo – impulsyvus, principingas Mike’as Rezendesas – atiduoda viską, kad išlįstų tiesa. Rachel McAdams – jautri ir empatiška Sacha – kalba su aukomis be sensacijų, be spaudimo, tik su klausymu.
Filmas nešaukia. Jame nėra nei ašarų spaudimo, nei dirbtinio dramatizmo. Viskas laikoma santūriai – kaip žurnalistiniame tyrime. Bet būtent dėl to jis sukrečia labiau.
Režisierius Tomas McCarthy pasirinko ne pyktį, o sąžiningumą. Jis nepila purvo ant Bažnyčios – bet rodo, kas nutinka, kai institucija pamiršta, kam ji skirta. Ne išlaikyti vardą, o saugoti žmones. Ypač pačius pažeidžiamiausius.
Viena stipriausių scenų – kai Mike’as sako:
„Jei mes to neparodysime, kas tai padarys?“
Tai klausimas ne tik žurnalistams. Tai klausimas kiekvienam, kuris žino, bet tyli.
Kita citata – iš Sacha:
„Tai ne tik apie kunigus. Tai apie visą sistemą.“
Ir tai tiesa. Nes net tyla kartais tampa bendrininke.
Po filmo premjeros daug kas pasikeitė. Popiežius Pranciškus atsiprašė aukų. Daugelyje šalių pradėti tyrimai. O dar daugiau žmonių pagaliau išdrįso prabilti. Filmas laimėjo „Oskarą“, bet svarbiausias jo apdovanojimas – tai, kad tiesa nustojo būti palaidota.
Katalikams Prožektorius – nelengvas žiūrėjimas. Bet jis būtinas. Nes Bažnyčia – tai ne tik institucija. Tai mes. Ir jei norime ją mylėti, turime ne tik melstis, bet ir gydyti.
Tai ne filmas apie skandalą. Tai filmas apie drąsą. Ir apie tai, kad tikra atgaila prasideda nuo tiesos. Žiūrėkite jį su atvira širdimi – galbūt ne tam, kad smerktumėt, o kad melstumėtės. Už aukas. Už gydymą. Ir už tai, kad daugiau niekada nereikėtų tokio filmo.