Priimti mane – priimti Dievą yra trumpa, tačiau gilios prasmės frazė, aptinkama Evangelijoje. Ji atskleidžia Kristaus tapatybę ir kviečia įsižiūrėti į dvasinio ryšio su Kūrėju galimybę. Tokia ištara kalba apie vienybę tarp Dievo ir žmonijos per Jėzų, kuris, būdamas Dievo Sūnus, kviečia atpažinti meilės jėgą bei atsiverti malonei, pakeičiančiai žmogaus širdį.
Evangelijos pasakojimuose Kristus moko, kad kas priima Jo mokymą ir noriai seka keliu, leidžia ateiti dieviškai šviesai į asmeninę kasdienybę. Kai kurie evangelistai pateikia pasakojimus, kaip Jėzus ragino priimti Jo siūlomą tiesą su paprasta ir atvira širdimi, nes iš to gimsta darna su dieviškuoju planu. Matyti, kad toks požiūris skatina bendrystę ir įkvepia kiekvieną naujai atrasti dvasinę draugystę.
Nuo senųjų Bažnyčios laikų krikščionys suprato, jog norint priimti Kristų, reikia leisti Jam veikti mintyse ir veiksmuose. Tikėjimo tėvai aiškino, kad žmonės kviečiami ne tik į formalius ritualus, bet ir į gyvą santykį, kuriame Kristaus žodžiai virsta gyvenimo pagrindu. Tad kvietimas „Priimti mane – priimti Dievą“ nurodo, kad Kristuje apsireiškia dieviškas artumas, pranokstantis vien žmogiškus gebėjimus. Kai žmogus pasitiki Juo, atveria kelią malonei, galinčiai atnaujinti sielą ir suteikti vidinę ramybę.
Tam, kad tikintysis išgyventų priėmimą, reikalinga nuolanki dvasios būsena. Nuolankumas padeda pastebėti, jog be dieviško vedimo žmogus lieka tik savo ribotumo glėbyje. Evangelijos prisiminimai rodo, kaip mokiniai iš pradžių dar nesuprato Jėzaus misijos prasmės, tačiau pamažu įsileido Jo mokymą. Tas procesas parodo, kad kiekvienam atvirumui reikia laiko. Tuo pat metu atvirumas nėra tuščias jausmas – tai sąmoningas sprendimas savo valia atiduoti dienų tėkmę į Kristaus rankas.
„Priimti mane – priimti Dievą“ tampa įpareigojančiu raginimu laikytis artimo meilės įsakymo. Jėzus ne kartą mokė, jog mylėti Dievą ir artimą reiškia ne teorinę deklaraciją, bet tikrą atidumą žmonėms bei pasauliui. Priėmus Kristų, ateina suvokimas, kad nebegalima elgtis taip, tarsi Jo kvietimo nebūtų. Tuomet gimsta poreikis atleisti, ištiesti pagalbos ranką, aukoti dalį savo laiko ir jėgų vardan kito gerovės. Dievas tampa matomas tose akimirkose, kai žmogaus širdyje karaliauja pasiaukojanti meilė.
Kai kurie dvasiniai mokytojai pabrėžia, kad frazė „Priimti mane – priimti Dievą“ turi ir sakramentinę reikšmę. Per Eucharistiją krikščionys sąmoningai įsileidžia Kristų, tikėdami, jog Jis ateina ne vien simboliškai, bet ir realiai, trokšdamas švelniai keisti žmogaus vidų. Taip stiprėja ryšys su Gyvuoju Dievu, kuris aplanko sielą ir užpildo tuštumą, o dvasinė pilnatvė skatina dalytis tikėjimo džiaugsmu su aplinkiniais.
Ne vien liturgija yra raktas į širdies permainą. Tikėjimas liudijamas kasdieniame gyvenime, kai žmogus renkasi tiesą, teisingumą ir gailestingumą. Tokiu būdu kristiškoji misija apima ne tik individualų maldingumą, bet ir socialinę atsakomybę. Juk Dievas atsiskleidžia ne tam, kad būtų garbinamas toli nuo pasaulio rūpesčių, bet tam, kad žmogus drąsiai priimtų gyvenimo iššūkius ir artimo meilėje atpažintų patį Kristų.
Tikintieji neabejoja, kad „Priimti mane – priimti Dievą“ pranoksta vien protinį suvokimą. Tai kvietimas asmeninei draugystei, kuri duoda vaisius ne vien dvasinėse patirtyse, bet ir realiuose darbeliuose, keičiančiuose aplinką į gerą. Kai žmogus atsiveria Kristaus veikimui, ateina viltis, kad net tamsiausioje situacijoje gali sužibėti dieviška šviesa. Toks vilties spindulys padeda išgyventi skausmus ir sunkumus, nes širdis nebeįkalinta beprasmybėje. Tad regima, kad viešpatystė, apie kurią kalba Kristus, yra naujas santykis, peržengiantis laiko ir erdvės ribas. Kiekvienas raginamas neatmesti Dievo dovanos ir leistis patraukiamas kupino meilės žvilgsnio. Priėmęs Kristų, žmogus kartu priima ir dangiškąjį Tėvą, o tai reiškia darnią bendrystę, vedančią į tikrąją gyvenimo pilnatvę.