Religinės pranašystės nuo seniausių laikų buvo laikomos dievišku įsikišimu į pasaulio istoriją. Daugelis jų užrašytos šventuosiuose tekstuose – Biblijoje, Korane, Vedose ir kitur. Kai kurie iš šių pranašavimų interpretuojami kaip išsipildę arba turintys analogijų su šiuolaikiniais įvykiais.
Biblijoje viena garsiausių pranašysčių randama Danieliaus knygoje. Joje kalbama apie keturias karalystes, kurios žlugs viena po kitos, kol ateis „amžinoji karalystė“ (Dan 2:44). Ši pranašystė dažnai interpretuojama kaip nuoroda į Babilonijos, Persijos, Graikijos ir Romos imperijas. Daugelis krikščionių tiki, kad paskutinė pasaulinė valdžia – dar neišsipildžiusi dalis, susijusi su eschatologinėmis ateities vizijomis.
Naujajame Testamente esama Jėzaus pasakytų žodžių, kurie interpretuojami kaip Jeruzalės sugriovimo (70 m. po Kr.) numatymas. Evangelijoje pagal Matą Jėzus įspėja, kad „Jeruzalė bus apgulta ir sugriauta“ (Mt 24:2). Šis įvykis tikrai įvyko, kai romėnų kariuomenė, vadovaujama Tito, sugriovė šventyklą.
Islamo tradicijoje taip pat gausu pranašysčių. Hadisuose teigiama, kad pranašas Mahometas išpranašavo Mongolų invaziją, islamo skilimą į daugybę frakcijų ir net technologijų atsiradimą, pavyzdžiui, kalbančius objektus (kurie kai kurių aiškintojų nuomone galėtų reikšti mobiliuosius telefonus ar radiją).
Žydų tradicijoje viena svarbiausių pranašysčių susijusi su Izraelio valstybės atkūrimu. Daugelyje Senojo Testamento vietų, pavyzdžiui, Izaijo knygoje (Iz 66:8), kalbama apie tai, kad „tauta gims per vieną dieną“. Izraelio valstybė buvo atkurta 1948 m. gegužės 14 d., kas kai kurių teologų nuomone atitinka šią pranašystę.
Budizme nėra asmeninio dievo, kuris duotų pranašystes, tačiau kai kurie Budos Gautamos posakiai laikomi įžvalgiais. Pavyzdžiui, kalbama apie laikus, kai žmonija gyvens chaose, dorovė smuks, o žmonės taps vis labiau apsėsti materializmo. Tokia interpretacija gali būti pritaikoma šiandieninei globalizacijai ir masinei vartotojiškai kultūrai.
Vienas moderniausių pavyzdžių yra Nostradamo tekstai. Nors jie nėra priskiriami jokiai konkrečiai religijai, daugelis žmonių sieja juos su biblinėmis pranašystėmis. Jo eilėraščiai dažnai interpretuojami kaip numatantys Antrąjį pasaulinį karą, rugsėjo 11-osios teroro išpuolius ir kitas pasaulines katastrofas.
Religinės pranašystės – tai ne tik mistinė tradicija, bet ir istorijos interpretacijos įrankis. Nors skeptikai dažnai atkreipia dėmesį į interpretacijų subjektyvumą, tikintieji mato jose dieviškos valios ženklus ir nurodymus ateičiai. Kiekvienas laikmetis randa savo įvykius, kuriuos galima sieti su senovinėmis pranašystėmis, o tai rodo, kad religiniai tekstai nepraranda aktualumo net ir šiandien.