Pragaro kančios ir bausmės, aprašytos įvairiose religijose, dažnai simbolizuoja ne tik fizines, bet ir dvasines kančias, kurios yra nuodėmių pasekmė. Pragaro samprata skiriasi priklausomai nuo teologinių ir kultūrinių tradicijų, tačiau bendras dėmesys skiriamas atskyrimui nuo Dievo, gėdos jausmui, skausmui ir nevilties būsenai.
Krikščionybėje
Krikščionybėje pragaras apibūdinamas kaip vieta, kur sielos kenčia amžiną atskyrimą nuo Dievo. Tai didžiausia kančia, nes žmogus buvo sukurtas vienybei su Dievu. Evangelijose Jėzus kalba apie pragarą kaip apie „ugninę krosnį“ arba „pragaro ugnį“ (Mt 13, 42; Mk 9, 43). Šie vaizdiniai naudojami apibūdinti skausmui ir sunaikinimui.
Konkrečios kančios, aprašytos krikščionių šventraščiuose ir teologijoje:
- Ugnis ir deginimas: Tai dažniausiai naudojamas pragarą apibūdinantis vaizdinys. Pragaras pristatomas kaip vieta, kur ugnis niekada neužgęsta ir kur kirminas nemiršta (Mk 9, 48). Ugnis čia simbolizuoja ne tik fizinį skausmą, bet ir vidinę kančią, atsirandančią dėl atskirties nuo Dievo.
- Tamsa ir vienatvė: Pragaras dažnai apibūdinamas kaip „išorinė tamsa“ (Mt 8, 12), kur nuodėmės padariniai yra atskyrimas ne tik nuo Dievo, bet ir nuo kitų žmonių. Tai reiškia amžiną vienatvę ir visišką dvasinį izoliuotumą.
- Šauksmas ir dantų griežimas: Aprašomas kaip sielvartas ir neviltis dėl nuodėmių ir prarasto šanso būti su Dievu (Mt 13, 50). Šis vaizdinys pabrėžia gilų dvasinį ir emocinį skausmą.
- Gėda ir kaltė: Kai kurie teologai, pvz., šventasis Augustinas, aiškina, kad nusidėjėliai pragare patiria amžiną gėdos jausmą dėl savo nuodėmių. Jie mato savo prarastą galimybę būti su Dievu ir amžiną atmetimą.
Krikščionybėje pragaro bausmės nėra suvokiamos vien kaip fizinis skausmas. Tai yra nuolatinis suvokimas, kad žmogus savo veiksmais atmetė Dievo meilę ir pasirinko nuodėmę. Pragaro ugnis dažnai interpretuojama kaip Dievo meilė, kuri nusidėjėliams tampa nepakeliama dėl jų širdžių sukietėjimo.
Islamas
Islame pragaras vadinamas „Džahanamu“, kuris yra vieta nusidėjėliams po Teismo dienos. Džahanamas aprašytas Korane kaip vieta, kur vyrauja nepakeliamas karštis, liepsnos ir neapsakomas skausmas. Korane pateikiami konkretūs pragaro vaizdai:
- Ugnis: Nusikaltėliai bus mesti į neapsakomą karštį, kur jie degs nuolat (Koranas 4, 56). Jų oda bus pakeista nauja, kad jie nuolat patirtų kančias.
- Geležiniai vėzdai: Nusidėjėliai bus mušami sunkiais geležiniais įrankiais (Koranas 22, 21–22).
- Karštas vanduo ir pūliai: Jiems bus duodama gerti karštą vandenį, kuris degins jų vidų, arba pūlius, surinktus iš kitų nusidėjėlių kūnų (Koranas 14, 16–17).
- Grandinės ir pančiai: Nusidėjėliai bus surakinti grandinėmis ir pančiais, kad negalėtų ištrūkti (Koranas 76, 4).
Islamo mokyme pragaro bausmės yra proporcingos padarytoms nuodėmėms, o kai kurie nusidėjėliai gali būti išgelbėti per Dievo gailestingumą.
Judaizmas
Judaizme pragaro samprata nėra tokia aiškiai išvystyta kaip krikščionybėje ar islame. Pragaro atitikmuo – „Gehenna“ – suvokiamas kaip laikina vieta, kur sielos yra valomos nuo savo nuodėmių prieš patekdamos į amžinąjį gyvenimą. Kančios apibūdinamos kaip dvasinė būsena, susijusi su gėda ir apgailestavimu. Gehenna nėra suvokiama kaip amžinas pasmerkimas, o labiau kaip teisingumo vieta, kur sielos patiria savo nuodėmių pasekmes.
Induizmas ir budizmas
Induizme ir budizme pragaro koncepcija yra ciklinė ir dažnai laikoma laikina. Pragaro sferos suvokiamos kaip viena iš egzistencijos būsenų, kurioje sielos patiria savo blogų darbų (karmos) pasekmes.
- Induizmas: Pragaras vadinamas „Naraka“. Čia sielos patiria kančias, atitinkančias jų padarytas nuodėmes. Pavyzdžiui, nužudžiusių gyvūnus laukia atgimimas skausmingose formose, o melagiai gali būti verčiami valgyti karštas anglis.
- Budizmas: Pragaro pasaulis yra viena iš šešių egzistencijos sferų, kurioje sielos iškenčia savo karmos pasekmes. Kančios gali būti degančios liepsnos, amžinas šaltis arba nepakeliamas alkis ir troškulys. Pragaras nėra amžinas, o priklauso nuo karmos poveikio.
Daugelyje religijų pragaro kančios nėra tik fizinės. Jos dažnai simbolizuoja dvasinę atskirtį, gėdą ir neviltį, kurios kyla iš atitolimo nuo Dievo ar dvasinio gyvenimo prasmės praradimo. Tai kvietimas žmonėms atgailauti, keisti savo gyvenimą ir grįžti prie Dievo, kad būtų išvengta šių kančių ir pasiektas amžinas gyvenimas.