Kai galvojame apie pragarą, vaizduotėje iškyla liepsnos, grandinės, riksmai ir tamsa. Tokį vaizdą matėm filmuose, paveiksluose, gal net vaikystėje girdėjom išsigandę, kai kas nors sakė: „taip elgsies – eisi į pragarą.“ Bet kas iš tikrųjų yra pragaras? Ar tai bausmė? Ar būsena? Ar vis dar tikėti tuo šiuolaikiniam žmogui?
Bažnyčia per amžius kalbėjo apie pragarą kaip apie atskirtį nuo Dievo. Ne tiek fizinę vietą, kiek gilų, vidinį atitolimą. Ir tai jau skamba ne kaip pasaka vaikams, o kaip labai realus dalykas, kurį kai kas patiria net čia – gyvendamas. Kai širdis užsidaro, kai žmogus atmeta meilę, sąžinę, atleidimą – tada atsiranda savotiškas „vidinis pragaras“. Jis tylus. Bet labai tikras.
Taip, krikščioniškoje tradicijoje pragaras kalba apie galutinę atskirtį nuo Dievo po mirties. Bet vis daugiau teologų šiandien pabrėžia ne kerštingą bausmės vaizdą, o laisvės pasekmę. Dievas nieko ten nevaro. Jis visada kviečia. Bet jei žmogus sąmoningai, laisva valia visą gyvenimą renkasi tik save, sąmoningai atmeta meilę, tiesą, gailestingumą – galiausiai jis pats pasirenka ne būti su Dievu. Ir Dievas tai gerbia. Nes meilė be laisvės nebūtų meilė.
Šventasis Jonas Paulius II kartą sakė, kad pragaras – tai ne tiek vieta, kiek būsena, kurioje žmogus galutinai atmeta Dievą. Ir ši būsena gali būti pilna kančios – ne todėl, kad Dievas ją siunčia, o todėl, kad žmogus atsidūrė be šaltinio, kuris yra Gyvybė ir Šviesa.
Bet čia reikia labai svarbaus dalyko – nesupaprastinti. Ne mums žinoti, kas yra pragare ir kas ten eis. Mes nežinom širdžių. Ir Dievo gailestingumas viršija visus mūsų skaičiavimus. Tai ne mūsų daržas – spręsti apie kito amžinąją likimą.
Tad pragaras – tai būsena, kai žmogus sąmoningai užsiveria gėriui. Kai tiek kartų pasirinko tik save, kad galiausiai nebejaučia net ilgesio Dievui. Ir tai, turbūt, didžiausia kančia – gyventi be vilties, be šviesos, be meilės.
Tai ne siaubo pasaka. Tai rimtas priminimas: mūsų sprendimai turi pasekmes. Dievas visada laukia, kviečia, eina iš paskos, kaip Gerasis Ganytojas. Bet ir Jis – nesiveržia per prievartą. Nes meilė visada palieka duris atidarytas… bet neateina be tavo noro.
Ir gal svarbiausias klausimas ne „ar pragaras egzistuoja?“, o ar aš dabar gyvenu taip, kad širdyje jau kuriu dangų, ar jaučiu atotrūkį? Nes dangus ar pragaras dažnai prasideda dar čia – kasdieniuose pasirinkimuose tarp meilės ir užsisklendimo.