Šventasis Zefyrinas buvo Romos popiežius nuo 199 iki 217 metų, kai Bažnyčia susidūrė su įvairiais iššūkiais, ypač vidiniais teologiniais ginčais ir išoriniais persekiojimais. Jis vadovavo Bažnyčiai valdant Romos imperatoriams Septimijui Severui ir Karakalui. Zefyrinas buvo kilęs iš Romos ir tapo svarbia figūra ankstyvojoje Bažnyčioje dėl savo pastangų išlaikyti vienybę ir kovoti su erezijomis.
Zefyrino pontifikato laikotarpiu Bažnyčia susidūrė su rimtais iššūkiais iš vidaus, ypač dėl įvairių teologinių ginčų. Vienas pagrindinių iššūkių buvo montanizmas, judėjimas, kuris skelbė griežtą asketizmą ir artėjančią pasaulio pabaigą. Zefyrinas kovojo su šiuo mokymu, siekdamas išlaikyti Bažnyčios doktrinos vieningumą.
Taip pat tuo metu kilęs ginčas dėl Šventosios Trejybės mokymo tapo dideliu iššūkiu Zefyrinui. Romoje buvo skelbiamos įvairios eretiškos idėjos apie Trejybę, įskaitant modalizmą – mokymą, teigiantį, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra tik skirtingos vieno Dievo apraiškos, o ne atskiros asmenys. Zefyrinas, padedamas savo deakono Kaliksto (kuris vėliau tapo popiežiumi), bandė šias erezijas pasmerkti ir išsaugoti ortodoksinį tikėjimą.
Nepaisant sudėtingų teologinių ginčų, Zefyrinas taip pat vadovavo Bažnyčiai per Romos imperijos persekiojimus. Nors kai kurie teigia, kad persekiojimai šiuo metu nebuvo tokie intensyvūs kaip anksčiau, Bažnyčia vis tiek buvo pažeidžiama, ir Zefyrinas turėjo spręsti tikinčiųjų persekiojimo ir kankinystės klausimus.
Zefyrinas mirė 217 m., o jo atminimas Bažnyčioje švenčiamas gruodžio 20 dieną. Jis laikomas šventuoju dėl savo pastangų išlaikyti Bažnyčios vienybę sudėtingais teologinių ginčų laikais ir už savo ištikimybę tikėjimui per Romos persekiojimų laikotarpį.