Šventasis Poncijonas buvo Romos popiežius nuo 230 iki 235 metų, kai Romos imperiją valdė imperatorius Aleksandras Severas. Poncijono pontifikatas buvo svarbus dėl jo pastangų palaikyti bažnyčios tvarką bei susidoroti su vidiniais iššūkiais, įskaitant įvairias erezijas ir skilimus. Jis taip pat pasižymėjo stipria pozicija dėl teologinių ginčų ir griežtos bažnytinės drausmės laikymosi.
Vienas reikšmingiausių įvykių Poncijono pontifikato metu buvo konfliktas su anti-popiežiumi Hipolitu. Hipolitas, pirmasis Bažnyčios istorijoje anti-popiežius, pasipriešino oficialiai Bažnyčios valdžiai dėl įvairių teologinių nesutarimų. Poncijonas siekė išlaikyti vienybę tarp krikščionių ir stengėsi suvaldyti šį susiskaldymą. Galiausiai, abu – ir Poncijonas, ir Hipolitas – buvo ištremti į Sardiniją po persekiojimų, kuriuos pradėjo imperatorius Maksiminas Traksas.
Sardinija tuo metu buvo žinoma kaip vieta, kur buvo siunčiami krikščionys kaliniai, dažniausiai pasmerkti sunkiam darbui ir mirčiai. Būdamas tremtyje, Poncijonas atsisakė savo popiežiaus titulo, kad leistų išrinkti kitą popiežių ir užtikrintų bažnyčios vadovybės tęstinumą. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai popiežius oficialiai atsistatydino. Po atsistatydinimo nauju popiežiumi buvo išrinktas Anteras.
Manoma, kad Poncijonas mirė Sardinijoje, netrukus po atsistatydinimo, tikėtina, dėl sunkių kalinimo sąlygų. Jo kūnas buvo perkeltas atgal į Romą ir palaidotas Callixtus katakombose, kur jis tebėra pagerbtas kaip šventasis. Jis buvo pripažintas šventuoju ne tik dėl savo pasiaukojimo ir kančios persekiojimų metu, bet ir dėl savo svaraus indėlio į Bažnyčios vienybės išsaugojimą.
Šventasis Poncijonas yra minimas kaip pavyzdys ištikimybės tikėjimui ir Bažnyčios gerovei netgi sunkiausiomis aplinkybėmis. Jo atminimas švenčiamas rugsėjo 19 dieną, kartu su šventuoju Hipolitu, kas rodo, kad galiausiai jų skirtumai buvo išspręsti, o abu vyrai buvo įamžinti kaip šventieji už savo tarnystę Bažnyčiai ir tikėjimą.