Šventasis Pijus I buvo Romos vyskupas ir popiežius nuo apie 140 m. iki 155 m. po Kr. Jis buvo vienas iš ankstyviausių Bažnyčios vadovų, gyvenęs laikotarpiu, kai krikščionybė vis dar plito ir buvo nuolat persekiojama Romos imperijoje. Manoma, kad Pijus I gimė Akvilejoje, dabartinėje šiaurės rytų Italijoje, ir kilo iš romėniškos kilmės šeimos. Jo tėvas, vadintas Rufinu, buvo krikščionis, o tai rodytų, kad Pijus augo krikščioniškame namų ūkyje, kas tuo metu buvo gana neįprasta.
Šventojo Pijaus I laikais bažnyčia susidūrė su vidinėmis ir išorinėmis problemomis. Viduje plito įvairūs erezijų mokymai, tarp kurių buvo gnosticizmas. Ši filosofinė ir religinė srovė teigė, kad tik pažinimo kelias gali atvesti prie Dievo, o tai prieštaravo oficialiai Bažnyčios doktrinai apie tikėjimą ir malonę. Popiežius Pijus I buvo vienas iš pirmųjų, kurie griežtai pasisakė prieš šią ereziją ir sustiprino ortodoksinį mokymą, gindamas Evangelijos žinią kaip vienintelį teisingą kelią į išganymą.
Be kovos su erezijomis, Pijus I taip pat buvo aktyvus organizuojant krikščionių bendruomenes. Jis stiprino ankstyvąją bažnyčią Romoje, skirdamas didelę reikšmę liturginiams ritualams ir drausmės taisyklėms. Popiežiaus vadovavimu Romos bažnyčia tapo vis įtakingesnė kaip krikščionybės centras.
Viena iš įdomių tradicijų, susijusių su Pijumi I, yra ta, kad jo pontifikato metu buvo oficialiai nustatyta data, kurią krikščionys minėdavo Velykas – Kristaus prisikėlimą. Tai buvo svarbus žingsnis stiprinant bendrą bažnyčios vienybę ir liturginę praktiką.
Šventasis Pijus I mirė apie 155 m., tikėtina, kankinio mirtimi per imperatoriaus Antonino Pijaus valdymą. Nors nėra daug išlikusių dokumentų apie jo gyvenimą, Pijaus I atsidavimas Bažnyčiai ir kovai už tikėjimo grynumą padarė jį šventuoju, o jo atminimas pagerbiamas liepos 11 dieną. Šventojo Pijaus I pavyzdys parodo ankstyvųjų popiežių pasiryžimą išsaugoti tikėjimo ištikimybę net ir sudėtingomis aplinkybėmis.