Šventasis Linas, kurį Katalikų Bažnyčia laiko antruoju popiežiumi po šventojo Petro, gimė Italijoje, Volteros mieste, apie I amžiaus pradžią, nors tikslūs jo gimimo metai nėra žinomi. Jis tapo popiežiumi apie 67 metus ir valdė iki 76 metų, kai mirė kankinystės mirtimi. Tradicija teigia, kad Linas buvo vienas pirmųjų krikščionių Romoje ir artimas šventajam Petrui, kuris galėjo paskirti jį savo įpėdiniu.
Linas žinomas dėl savo darbo stiprinant Romos Bažnyčią. Pasak Bažnyčios istorikų, jis buvo tas, kuris įvedė moterų galvos dengimąsi maldos metu – taisyklė, kuri buvo taikoma Romos bendruomenėje kaip ženklas pagarbos ir dievobaimingumo. Šis paprotys yra minimas ir Biblijoje, pirmame šventojo Pauliaus laiške korintiečiams (1 Kor 11:2-16), kur aprašoma moterų galvos dengimo praktika.
Lino pontifikato metu Romos krikščionių bendruomenė augo, nors tai buvo laikai, kai krikščionys patyrė didelį persekiojimą, ypač po šventojo Petro ir šventojo Pauliaus mirties. Linas, kaip popiežius, padėjo organizuoti Bažnyčią, rūpinosi jos struktūra ir mokymu. Manoma, kad jis aktyviai dalyvavo skelbiant Evangeliją, stiprindamas bendruomenę bei padėdamas pagrindus tolesnei Bažnyčios plėtrai Romoje.
Nors apie jo gyvenimą ir veiklą nėra daug informacijos, Linas yra paminėtas įvairiuose šaltiniuose, įskaitant “Liber Pontificalis”, seniausią popiežių sąrašą, kuris mini jo pontifikatą ir darbus. Pasak šio šaltinio, Linas buvo palaidotas šalia šventojo Petro Vatikane, nors kiti šaltiniai nurodo, kad jis galėjo būti palaidotas kitoje vietoje, ir jo tikslus kapas nėra žinomas.
Lino kankinystė yra vertinama kaip didelė jo gyvenimo dalis. Persekiojimai tuo metu buvo dažni, ypač valdant Romos imperatoriui Neronui, kuris garsėjo savo žiaurumu prieš krikščionis. Nors išlikusių šaltinių, tiesiogiai liudijančių Lino kankinystę, nėra daug, daugelis tradicijų rodo, kad jis buvo nužudytas dėl savo tikėjimo.
Popiežiaus Lino reikšmė neapsiriboja tik jo laikotarpiu. Jis buvo vienas iš tų Bažnyčios tėvų, kurie padėjo pamatus Bažnyčios organizacijai ir teologijai. Jo darbas prisidėjo prie krikščionių tikėjimo tęstinumo Romos imperijoje, kurioje krikščionybė dar buvo laikoma pavojinga ir nelegali religija.
Nors istorinių šaltinių apie šventąjį Liną išliko mažai, jo svarba Bažnyčios istorijoje yra neabejotina. Jo atsidavimas, lyderystė ir drąsa kovojant su išoriniu spaudimu persekiojimo metu rodo tikrą tikėjimo liudijimą, kuris tapo Bažnyčios pamatu ateinančioms kartoms.