Šventasis Kalikstas I buvo Romos popiežius, valdęs Bažnyčią nuo maždaug 217 iki 222 metų. Jo gyvenimas yra ne tik įkvėpiantis kankinystės pavyzdys, bet ir liudijimas apie atleidimą, gailestingumą ir Bažnyčios kanonų raidą ankstyvojoje krikščionybėje. Jis tapo viena iš svarbiausių figūrų ankstyvojoje Bažnyčios istorijoje, nors jo gyvenimo kelias nebuvo lengvas.
Ankstyvasis gyvenimas
Kalikstas I gimė III amžiaus pradžioje, tikriausiai vergų šeimoje, Romoje. Jaunystėje jis dirbo vieno krikščionio bankininko namuose, tačiau vėliau pateko į bėdą dėl finansinių nesėkmių. Pasakojama, kad Kalikstas buvo suimtas už tai, kad nesugebėjo suvaldyti pinigų, kuriuos buvo patikėjęs bankininkas, ir netgi buvo pabėgęs nuo savo skolintojų. Po šių įvykių jis atsidūrė kasyklose Sardinijoje, kur krikščionys buvo tremiami ir priversti dirbti sunkius darbus kaip bausmę už savo tikėjimą.
Kalikstą išgelbėjo popiežius Viktorą I, kuris išrūpino jo paleidimą iš kalėjimo. Po sugrįžimo į Romą Kalikstas tapo vienu uoliausių Bažnyčios tarnautojų. Po tam tikro laiko jis buvo paskirtas prižiūrėti garsųjį krikščionišką katakombų kompleksą, kuris dabar vadinamas Kaliksto katakombomis. Ši vieta tapo viena iš pirmųjų oficialių krikščionių kapinių Romoje ir šiandien yra svarbus krikščioniškosios archeologijos paminklas.
Popiežius ir teologinė kova
217 metais Kalikstas buvo išrinktas Romos popiežiumi. Jo pontifikatas vyko sunkiu laikotarpiu, kai Bažnyčia susidūrė su vidiniais nesutarimais ir teologiniais ginčais. Vienas iš svarbiausių jo iššūkių buvo susidoroti su griežtais moralistais, vadovaujamais Hipolito, kuris tapo pirmuoju antipope. Hipolitas buvo griežtas ir konservatyvus, ypač kalbant apie nuodėmių atleidimą. Jis nesutiko, kad kai kurios didelės nuodėmės, tokios kaip apostazė (tikėjimo išdavystė) ir svetimavimas, galėtų būti atleistos po atgailos.
Kalikstas I, priešingai, buvo gailestingumo ir atleidimo šalininkas. Jis skatino Bažnyčią priimti atgailaujančius nusidėjėlius ir jiems suteikti atleidimą, jei jie nuoširdžiai atgailavo. Ši pozicija susidūrė su dideliu pasipriešinimu iš Hipolito ir jo šalininkų. Tačiau Kalikstas vadovavosi Kristaus mokymu apie gailestingumą ir išliko ištikimas savo pozicijai, kad Bažnyčia turi būti atvira atgailaujantiems nusidėjėliams.
Be to, Kalikstas I taip pat susidūrė su ginčais dėl Trejybės teologijos. Jis atsisakė remti tam tikras klaidingas doktrinas, kurios neigė Dievo Sūnaus ir Šventosios Dvasios dieviškumą.
Kankinystė ir mirtis
Kalikstas I buvo popiežius per imperatoriaus Aleksandro Severo valdymą, kai krikščionybė Romoje vis dar buvo persekiojama. Nors Kalikstas nebuvo tiesiogiai persekiojamas kaip popiežius, pasakojama, kad jis buvo suimtas ir nužudytas dėl savo tikėjimo. Jis mirė 222 m., ir jo mirtis laikoma kankinyste. Jis buvo palaidotas Kaliksto katakombose, kurioms jis pats vadovavo, ir jo kapas tapo piligrimų lankoma vieta.
Palikimas
Šventasis Kalikstas I prisimenamas kaip vienas iš Bažnyčios tėvų, kurie pabrėžė atleidimo ir gailestingumo svarbą. Jis skatino Bažnyčią būti atvira visiems, kurie nuoširdžiai atgailauja, net jei jų nuodėmės buvo didelės. Jo nuolatinis siekis užtikrinti, kad Bažnyčia būtų gailestinga nusidėjėliams, turėjo ilgalaikį poveikį Bažnyčios moralinei doktrinai.
Kalikstas taip pat prisimenamas už savo įnašą į krikščionių laidojimo tradicijas, ypač per jo vadovaujamą Kaliksto katakombų kompleksą, kuris tapo krikščioniškosios Romos simboliu.
Šventasis Kalikstas I švenčiamas spalio 14 dieną, ir jis laikomas Bažnyčios vienybės ir gailestingumo simboliu. Jo gyvenimas ir veikla padarė didelę įtaką Bažnyčios raidai, ir jo pavyzdys primena tikintiesiems apie atleidimo ir gailestingumo svarbą krikščioniškame tikėjime.