Popiežius Pranciškus (lot. Franciscus), gimęs kaip Chorchė Marijus Bergoljas (isp. Jorge Mario Bergoglio) 1936 m. gruodžio 17 d. Argentinoje, yra 266-asis Romos Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis tapo pirmuoju Popiežiumi iš Amerikos žemyno ir pirmuoju jėzuitu, išrinktu į šventojo Petro sostą. 2013 m. kovo 13 d. Pranciškus užėmė apaštališkąjį sostą, pakeisdamas atsistatydinusį popiežių Benediktą XVI – tai buvo istorinė akimirka, paženklinta išskirtinės simbolikos.
Ankstyvieji metai ir kelias į dvasinę tarnystę
Chorchė Marijus Bergoljas gimė kukliame darbininkų šeimos kontekste, Buenos Airėse, italų imigrantų šeimoje. Mokykliniais metais jį ypač traukė chemija ir literatūra, tačiau sulaukęs 21-erių nutarė stoti į Jėzaus Draugiją (Jėzuitų ordiną). 1969 m. jis buvo įšventintas į kunigus, o ilgainiui ėjo įvairias atsakingas pareigas – nuo teologijos dėstytojo iki jėzuitų provincijos vyresniojo Argentinoje. Ši jėzuitiška formacija, pabrėžianti paklusnumą, tarnystę ir intelektinę refleksiją, suformavo jo asmenybę bei dvasinę kryptį.
Vyskupystė ir kardinolo titulas
Bergoljas buvo paskirtas Buenos Airių arkivyskupu 1998 m. Šiose pareigose jis išsiskyrė paprastu gyvenimo būdu ir ypatingu dėmesiu neturtingiesiems. Vietoje prabangios rezidencijos jis rinkosi gyventi kukliame bute, pats gamindavosi maistą ir daug laiko praleisdavo parapijų bendruomenėse. Dėl tokių paprastų, tačiau iškalbingų gestų Bergoljas tapo žinomas kaip „vargšų vyskupas“. 2001 m. popiežius Jonas Paulius II suteikė jam kardinolo titulą. Jau tada jis garsėjo raginimais Bažnyčiai išeiti „į gatves“, kad būtų arčiau žmonių, ypač tų, kurie labiausiai kenčia.
Išrinkimas ir simbolika
2013 m. konklavos metu kardinolas Bergoljas buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko Pranciškaus vardą, pagerbdamas šv. Pranciškų Asyžietį – skurdo, paprastumo bei meilės kūrinijai simbolį. Šis vardas atspindi troškimą Bažnyčiai atsigręžti į kuklumą, socialinį teisingumą ir ekologinę atsakomybę. Vos tapęs popiežiumi, jis kreipėsi į minią Šv. Petro aikštėje prašydamas pirmosios maldos už save, kol dar nebuvo palaiminęs žmonių. Šis nedidelis, bet iškalbingas gestas išsyk pademonstravo jo nuoširdžią komunikacijos su tikinčiaisiais viziją.
Valdymo stilius ir reformos
Popiežiui Pranciškui būdingas atvirumas, paprastumas ir siekis įgyvendinti reformas viduje. Jis žinomas dėl dažnų tiesioginių kontaktų su žmonėmis – noriai sveikinasi su miniomis, apkabina ligonius, kalbasi su benamiais. Tokia „lauko ligoninės“ Bažnyčios metafora, kurią Popiežius vartoja, išreiškia jo norą, kad Bažnyčia rūpintųsi įvairaus pobūdžio sielos, socialinėmis ir dvasinėmis žaizdomis. „Norėčiau Bažnyčios, kuri išeitų į gatves“, – teigė jis viename interviu, kviesdamas dvasininkus būti arčiau kasdienybės rūpesčių.
Vienu iš svarbių valdymo aspektų tapo administracinės ir finansinės reformos. Popiežius siekia skaidrinti Vatikano banko (Institutum pro Operibus Religionis) veiklą, skatinti skaidrumą ir atskaitomybę. Jis taip pat sustiprino Bažnyčios pastangas kovoti su dvasininkų lytinio išnaudojimo atvejais, ragindamas laikytis nulinės tolerancijos politikos. Šie žingsniai sulaukė tiek pagyrų, tiek ir kritikos iš konservatyviųjų Bažnyčios sluoksnių, kurie nerimauja, kad pernelyg radikalūs pokyčiai silpnina tradicijas.
Teologija ir dokumentai
Popiežius Pranciškus siekia pusiausvyros tarp tvirto doktrininio pamato ir gailestingumo. Programiniu dokumentu dažnai laikoma jo apaštališkoji adhortacija „Evangelii Gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“), kurioje kviečiama atnaujinti Bažnyčios misijinę dvasią, būti drąsesnei liudyti Kristų pasaulyje, atkreipiant ypatingą dėmesį į neturtinguosius. Kita svarbi enciklika – „Laudato si’“, skirta aplinkos apsaugai ir visaapimančiam ekologiniam atsivertimui. Joje Popiežius pabrėžia, kad žmonijos santykis su kūrinija – moralinio pasirinkimo klausimas: „Žemė, mūsų namai, atrodo vis labiau virsta didžiule atliekų krūva“ (Laudato si’, 21), kviesdamas atsakomybę prisiimti kiekvieną.
Ekumeninė ir tarpreliginė dimensija
Popiežius Pranciškus deda daug pastangų ekumeniniam ir tarpreliginiam dialogui. Jis susitiko su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I, Maskvos patriarchu Kirilu, taip pat su kitų didžiųjų pasaulio religijų lyderiais, skatindamas taiką ir bendrą solidarumą. Tai pasireiškia plačia prasme – nuo bendros maldos už ekologiją iki konkrečių taikos iniciatyvų konfliktų zonose. Popiežius primena, kad „niekas neišgelbėja savęs vienas“, tad tarpreliginis bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus sprendžiant nūdienos socialines ir politines įtampas.
Charakteris ir asmeninės savybės
Pranciškus apibūdinamas kaip paprastas, nuoširdus, bet drauge tvirtas žmogus. Jis mėgsta improvizuotus pasisakymus, kalba tiesiai ir be išankstinės formalios retorikos. Daugelį sužavi jo humoro jausmas bei gebėjimas neužsisklęsti teologinėse schemose. Pats Popiežius yra sakęs: „Kartais man užduodamas klausimas: ‘Kas aš toks, kad galėčiau teisti?’ Mūsų Viešpats mums suteikia gailestingumo pavyzdį, kurį turime taikyti kasdieniame gyvenime.“ Toks atviras požiūris į gailestingumą kartais sukelia diskusijų tarp tradicionalistų, tačiau didžiajai daliai tikinčiųjų ir net netikinčiųjų tai atrodo gaivus vėjo gūsis Bažnyčioje.
Popiežius Pranciškus – tai pontifikas, įtvirtinęs naują stilių, derinantį paprastą gyvenimo būdą, ryžtą Bažnyčios reformoms ir išskirtinį jautrumą socialinėms problemoms. Jo pontifikato bruožai – dosnus gailestingumas, atjauta ir kvietimas išeiti iš „komforto zonos“ – toliau formuoja Bažnyčios veidą XXI amžiuje, kviesdami kiekvieną žmogų įsiklausyti į Evangelijos žinią konkrečiuose, artimo meilės kupinuose darbuose.