Popiežiaus posto praradimas yra itin retas atvejis Katalikų Bažnyčios istorijoje, nes popiežius laikomas Kristaus vikaras ir Bažnyčios vadovas iki savo gyvenimo pabaigos. Tačiau yra kelios priežastys, kurios gali lemti popiežiaus posto netekimą. Kanonų teisė ir Bažnyčios tradicija šias priežastis apibrėžia gana aiškiai: mirtis, savanoriškas atsistatydinimas ir erezija.
Pirmoji priežastis, mirtis, yra natūralus procesas, kuris užbaigia popiežiaus tarnystę. Po popiežiaus mirties prasideda interregnum laikotarpis, kuomet Bažnyčia ruošiasi naujo vadovo išrinkimui. Ši situacija gerai reglamentuota konklavos procedūrose, kurios nustato, kaip kardinolai renkasi naują popiežių, užtikrindami Bažnyčios vadovavimo tęstinumą.
Antroji priežastis – atsistatydinimas – yra retesnis, tačiau istorijoje pasitaikantis atvejis. Kanonų teisės kodeksas (CIC 332 §2) nustato, kad popiežius gali atsistatydinti savo noru, jei jo sprendimas yra laisvas ir aiškiai pareikštas. Tai reiškia, kad joks išorinis spaudimas negali lemti atsistatydinimo. Pavyzdys yra popiežius Benediktas XVI, kuris 2013 metais atsistatydino dėl sveikatos ir amžiaus, tapdamas pirmuoju popiežiumi per beveik 600 metų, savo noru pasitraukusiu iš posto. Panašus atvejis buvo ir XIII amžiuje, kai popiežius Celestinas V atsistatydino dėl savo negebėjimo susitvarkyti su pareigomis.
Trečioji, rečiausia ir diskutuotina priežastis yra erezija. Erezija apibrėžiama kaip sąmoningas ir užsispyręs oficialių Bažnyčios doktrinų atmetimas. Nors Kanonų teisė tiesiogiai nereglamentuoja popiežiaus pašalinimo dėl erezijos, teologai ir kanonų teisės ekspertai jau ilgą laiką diskutuoja apie šią galimybę. Tradiciškai laikoma, kad popiežius, kaip Kristaus vikaras, negali klysti tikėjimo ir moralės klausimais, kai jis skelbia ex cathedra mokymą, tačiau jei popiežius atvirai atsižadėtų katalikų tikėjimo pagrindų, jis galėtų būti laikomas automatiškai praradusiu savo pareigas.
Šioje situacijoje remiamasi idėja, kad erezija yra dvasinė savižudybė, kuri nesuderinama su popiežiaus tarnyste. Teologai, tokie kaip šv. Robertas Belarminas, argumentuoja, kad popiežius, kuris išpažintų ereziją, pats savaime prarastų Bažnyčios vadovo statusą. Tačiau praktikoje tokia situacija dar nėra įvykusi, todėl nėra aiškių procedūrų, kaip būtų sprendžiama tokia krizė. Kardinolai galėtų teoretiškai pripažinti, kad popiežius atsiskyrė nuo Bažnyčios, tačiau toks sprendimas keltų didelę sumaištį ir reikalautų išsamios teologinės bei kanoninės analizės.
Visos trys priežastys – mirtis, atsistatydinimas ir erezija – rodo, kad popiežiaus posto praradimas yra labai ypatingas ir retas įvykis, kurį lydi griežti teisės ir tradicijos rėmai. Bažnyčios istorija liudija, kad net ir tokiose situacijose Dievo Apvaizda veda Bažnyčią į stabilumą, užtikrindama, jog apaštalinis palikimas būtų tęsiamas pagal Kristaus įsteigtą tvarką.