Kalba „Nunquam fore“, pasakyta 1856 m. gruodžio 15 d., yra viena iš popiežiaus Pijaus IX išsakytų kalbų, kurioje nagrinėjami Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios santykiai bei įvairūs tuo metu Bažnyčiai kylantys iššūkiai. Šiame pasisakyme atskleidžiama katalikų Bažnyčios pozicija dėl dvasinės valdžios vaidmens pasaulietinėje visuomenėje ir reakcija į tam tikras XIX amžiaus politines ir socialines permainas.
Kalboje aptariamas dvasinės ir pasaulietinės valdžios atskyrimo klausimas, pabrėžiant, jog Bažnyčia turi dieviškąją kilmę, o jos misija yra susijusi su sielų išganymu ir amžinojo gyvenimo siekimu. Tuo tarpu pasaulietinė valdžia yra laikoma natūralios kilmės, atsakinga už žemiškus reikalus ir visuomenės gerovę. Šios dvi valdžios privalo bendradarbiauti, tačiau jų tikslai ir veiklos sritys yra skirtingos. „Atiduokite tad, kas yra ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21) – šiais Evangelijos žodžiais popiežius pabrėžė dvasinės ir pasaulietinės valdžios ribų bei atsakomybės pasidalijimą.
Pijaus IX kalba „Nunquam fore“ išreiškė kritiką civilinei valdžiai, kuri mėgino kištis į dvasinės valdžios sferą. Tuo metu kai kuriose valstybėse buvo priimami įstatymai, apribojantys Bažnyčios teisę administruoti sakramentus, nustatyti religinio ugdymo tvarką arba kontroliuoti dvasinių seminarijų veiklą. Tokios priemonės buvo suvokiamos kaip grėsmė Bažnyčios autonomijai ir jos dieviškajai misijai. Kalboje buvo akcentuojama, jog civilinė valdžia neturi teisės nustatyti religinių įsipareigojimų ar keisti dvasinių praktikų, kurios yra grindžiamos Šventojo Rašto ir Bažnyčios tradicija.
Kalboje taip pat buvo nagrinėjamas religinio švietimo vaidmuo visuomenėje. Pijus IX pasisakė prieš pasaulietinį švietimą, kuris ignoruoja dvasines vertybes ir siekia ugdyti jaunimą tik pagal materialistines ar racionalistines pasaulėžiūras. Jis pabrėžė, kad tik tikėjimu grįstas ugdymas gali formuoti pilnavertį žmogų ir prisidėti prie visuomenės moralinės gerovės. Kalboje buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog religinis švietimas padeda jauniems žmonėms ne tik įgyti žinių, bet ir suprasti dvasinio gyvenimo svarbą bei jų atsakomybę prieš Dievą ir bendruomenę.
Be to, „Nunquam fore“ iškelia Bažnyčios kaip moralinės ir dvasinės autoriteto reikšmę pasaulietinių problemų sprendime. Kalboje pabrėžiama, kad Bažnyčia privalo išlaikyti savo nepriklausomumą ir veiklos laisvę, nes tik taip ji gali tinkamai vykdyti savo misiją – vadovauti tikintiesiems dvasiniame gyvenime ir saugoti tikėjimo tiesas nuo pasaulietinių ideologijų poveikio.
Kalbos „Nunquam fore“ turinys atspindi katalikų Bažnyčios požiūrį į pasaulietinio modernizmo keliamus iššūkius ir jos pastangas išlaikyti savo dieviškąjį autoritetą visuomenėje. Šis dokumentas yra svarbus istorinis liudijimas apie katalikų Bažnyčios kovą su XIX amžiaus sekuliarizmo tendencijomis ir jos siekį išlaikyti tikėjimo bei moralės principų viršenybę. Popiežius Pijus IX savo kalba priminė, kad Bažnyčios misija yra nesuderinama su pasaulietine valdžia, siekiančia riboti jos veiklą, ir kvietė tikinčiuosius išlaikyti ištikimybę Kristaus mokymui.
„Nunquam fore“ yra aktuali ir šiandien, nes nagrinėjamos temos išlieka svarbios Bažnyčios santykiuose su valstybe, visuomene ir švietimo sistema. Ši kalba ne tik perteikia istorinę Bažnyčios poziciją, bet ir primena apie būtinybę ieškoti pusiausvyros tarp dvasinio ir pasaulietinio gyvenimo aspektų.