Šv. Polikarpo kankinystės laiškas (lot. Martyrium Polycarpi) yra vienas seniausių krikščioniškų tekstų, pasakojančių apie krikščionio kankinio mirtį. Šis laiškas aprašo Šv. Polikarpo, Smirnos vyskupo ir vieno iš svarbiausių II amžiaus Bažnyčios tėvų, kankinystę, įvykusią maždaug 155–160 m. Smirnoje (dabartinėje Turkijoje). Polikarpas buvo tiesioginis apaštalo Jono mokinys, ir jo kankinystė tapo svarbiu liudijimu apie krikščionių ištikimybę tikėjimui, net kai reikėjo aukoti savo gyvybę.
Kontekstas
Laišką apie Šv. Polikarpo kankinystę parašė Smirnos krikščionys, siekdami pranešti kitiems Bažnyčios tikintiesiems apie šio garbingo vyskupo mirtį už tikėjimą. Laiškas skirtas Filipų krikščionims ir laikomas vienu seniausių Bažnyčios rašytinių liudijimų apie kankinystę. Jis buvo parašytas neilgai trukus po Polikarpo mirties ir pasakoja apie jo tvirtą tikėjimą ir drąsą persekiojimų metu.
Laiško turinys
Laiškas išsamiai aprašo Polikarpo kankinystę, pradedant jo suėmimu ir baigiant jo mirtimi ant laužo. Svarbiausios temos:
- Polikarpo suėmimas ir pasiruošimas kankinystei: Romos valdžia siekė suimti Polikarpą už tai, kad jis atsisakė garbinti Romos imperatorių kaip dievą ir išliko ištikimas savo krikščioniškam tikėjimui. Polikarpas, nors ir galėjo pabėgti, liko ištikimas Dievui ir pasirinko priimti mirtį.
- Citata: „Aš tarnavau Kristui 86 metus, ir Jis man niekada nepadarė jokios skriaudos; kaip galėčiau dabar išduoti savo Viešpatį ir Karalių?“
- Polikarpo teismas: Per savo teismą Polikarpas buvo spaudžiamas paneigti Kristų ir prisiekti Romos imperatoriui kaip dievui. Jis atsisakė ir drąsiai išpažino savo tikėjimą Jėzumi Kristumi.
- Citata: „Tu grasini man ugnimi, kuri dega valandą ir netrukus užgęsta, tačiau esi nežinojime apie būsimą teismą ir amžinąją ugnį, kuri laukia nedorųjų.“
- Polikarpo mirtis ant laužo: Polikarpas buvo nubaustas mirtimi ant laužo, tačiau, pasak liudininkų, ugnis stebuklingai jo nelietė, todėl jam teko būti nužudytam durklu. Laiškas taip pat aprašo, kaip Polikarpas meldėsi už savo persekiotojus ir ramiai priėmė mirtį, parodydamas ypatingą tikėjimo drąsą.
- Citata: „Ugnis, tarsi vėjo nešama burė, suformavo skydą aplink jį, ir Polikarpas stovėjo viduryje ugnies, tarsi ne degtų, bet būtų kepamas, o mes jautėme malonų kvapą, tarsi smilkalų ar kitų brangių aromatų.“
- Pamoka krikščionims: Laiškas baigiasi padrąsinimu kitiems krikščionims sekti Polikarpo pavyzdžiu ir išlikti tvirtai tikintiems, net jei tai reiškia kančią ar mirtį. Jis skelbia, kad Polikarpo mirtis buvo ne pralaimėjimas, o pergalė, nes ji buvo patirta už Kristų.
- Citata: „Jis paliko mums pavyzdį ne tik savo mokymu, bet ir savo mirtimi, kad mes visi galėtume eiti tuo pačiu keliu, kuris veda į amžinąją gyvenimo pergalę.“
Šv. Polikarpo reikšmė
Šv. Polikarpas buvo vienas iš pirmųjų krikščionių kankinių, ir jo gyvenimas bei mirtis tapo simboliu drąsos ir ištikimybės Dievui. Jo kankinystės laiškas ne tik aprašo jo mirtį, bet ir įkūnija ankstyvosios Bažnyčios dvasią, kai krikščionys buvo persekiojami, tačiau išliko tvirti savo tikėjime.
Polikarpo drąsa ir ryžtas buvo įkvėpimas ne tik jo laikų krikščionims, bet ir vėlesnėms kartoms. Jo pavyzdys parodė, kad tikėjimo ištikimybė gali nugalėti net ir mirtį.