Platus kelias, kuris veda į pražūtį, ir siauras – kuris veda į gyvenimą. Ši Jėzaus frazė iš Evangelijos pagal Matą skamba tarsi įspėjimas, bet kartu – ir kvietimas. Ir tai nėra tik apie „gerus“ ar „blogus“ žmones. Tai apie kryptis. Apie kelią, kurį renkiesi kiekvieną dieną, o ne vieną kartą gyvenime.
Platus kelias – tai patogus kelias. Ten, kur visi eina. Kur nereikia nieko atsisakyti, kur viskas pateisinama, kur kaltė permaldaujama racionalizavimu, kur gėris tampa reliatyvus, o tiesa – lanksti. Tai kelias, kuriame gali nešiotis savo nuoskaudas, savo puikybę, savo patogumus, ir niekas tavęs nestabdo. Netgi priešingai – ploja per petį: „Tu geras toks, koks esi.“
Siauras kelias – tai kvietimas keistis. Ne todėl, kad nesi pakankamai geras, bet todėl, kad tavyje slypi kažkas daugiau. Siauras kelias verčia atsisakyti ego, saugumo, patogumo. Tai kelias, kuriuo eini dažnai vienas. Kartais nesuprastas. Kartais net pasijuokiamas. Bet tai vienintelis kelias, kuris veda į vidinę laisvę. Į gyvenimą tikrąja prasme – ne išorėje, o sielos gilumoje.
Šiuolaikiniame pasaulyje platus kelias tapo norma. Greitis, sėkmė, vaizdas, įspūdis. Viskas sukasi aplink „aš“. Siauras kelias dažnai atrodo beprotiškas: atleisti tam, kuris įžeidė? Atsisakyti pelno dėl sąžinės? Kalbėti apie tiesą, kai visi tyli? Melstis, kai nieko nejauti?
Bet būtent ten, siaurume, gimsta gyvenimas. Ne triukšmingas, ne skambus, o tylus ir gilus. Toks, kuris neša ramybę, net kai audra už lango.
Jėzus pats pasirinko siaurą kelią. Ne karaliaus sostą, o kryžių. Ne populiarumą, o tiesos kelią. Ir kviečia mus ne todėl, kad nori mus apriboti, bet kad parodytų – per siaurumą einama į platumą. Tik ne šio pasaulio.
Ir kartais, kai atrodo, kad eini visai prieš srovę – gal tai ženklas, kad eini teisingai.