Planetos daugelio kultūrų ir religijų kontekste turėjo svarbią simbolinę, mitologinę ir dvasinę reikšmę. Skirtingos planetos buvo susijusios su dievybėmis, dvasinėmis jėgomis ar konkrečiais gamtos reiškiniais. Štai kaip planetos buvo suprantamos kai kuriose didžiosiose religijose ir senovinėse tradicijose:
1. Senovės graikų ir romėnų religija
Planetos buvo tiesiogiai siejamos su dievybėmis, ir šie pavadinimai išliko iki šiol:
- Merkurijus – siejamas su graikų dievu Hermiu ir romėnų dievu Merkurijumi, kurie buvo dievai pasiuntiniai, prekybos globėjai. Merkurijus taip pat buvo susijęs su greičiu ir komunikacija, nes planeta greitai juda dangaus skliautu.
- Venera – siejama su graikų deive Afrodite ir romėnų deive Venera, kurios buvo meilės, grožio ir vaisingumo deivės. Venera, kaip planeta, atspindėjo grožį ir meilės energiją.
- Marsas – tai graikų karo dievas Arėjas ir romėnų dievas Marsas. Marsas buvo siejamas su karu, kovomis, agresija ir drąsa, ir buvo laikoma, kad planeta įkūnija karingą energiją.
- Jupiteris – Jupiteris buvo romėnų dievas, kuris buvo aukščiausiasis dievas, panašus į graikų dievą Dzeusą. Planeta Jupiteris, būdama didžiausia, buvo siejama su valdžia, autoritetu, tvarka ir teisingumu.
- Saturnas – atitiko romėnų dievą Saturną ir graikų dievą Kroną, kuris buvo siejamas su laiku, derliumi ir riba tarp tvarkos ir chaoso. Saturno planeta simbolizavo laiko ciklus, brandą ir apribojimus.
- Mėnulis ir Saulė taip pat buvo laikomi dangaus kūnais, turinčiais didelę religijos ir mitologijos reikšmę, bet ne planetomis pagal dabartinį astronominį apibrėžimą. Mėnulis buvo siejamas su naktimi, moteriška energija ir cikliškumu, o Saulė su vyriška energija, gyvenimu ir šviesa.
2. Astrologija
Daugelis religinių tradicijų ir senovinių kultūrų tikėjo, kad planetos turi įtakos žmonių gyvenimams ir likimams. Astrologijoje planetos buvo svarbūs dangaus kūnai, kurie buvo siejami su asmeninėmis savybėmis, įvykiais ir likimu. Pagal astrologinę sistemą, kiekviena planeta atstovauja tam tikrai jėgai ar principui:
- Merkurijus: komunikacija, intelektas, mokymas.
- Venera: meilė, grožis, harmonija.
- Marsas: energija, kova, drąsa.
- Jupiteris: sėkmė, augimas, išmintis.
- Saturnas: disciplina, struktūra, apribojimai.
- Mėnulis: emocijos, intuicija, motiniška energija.
- Saulė: ego, gyvybingumas, asmeninis augimas.
Astrologija glaudžiai susijusi su planetų judėjimu, ir jos simbolizmas buvo svarbus senovinėms religijoms bei žmonių supratimui apie visatos tvarką.
3. Induizmas
Induizme planetos vadinamos Navagraha (devyni dangaus kūnai) ir yra svarbios šventyklų apeigose bei astrologijoje. Jos apima Saulę, Mėnulį, ir penkias matomas planetas (Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas) bei du „šešėlinius“ dangaus kūnus (Rahu ir Ketu). Kiekvienas iš šių dangaus kūnų turi savo dievybę ir įtaką žmogaus likimui:
- Surya (Saulė) – pagrindinis dievas, simbolizuojantis gyvybingumą ir energiją.
- Chandra (Mėnulis) – siejamas su emocijomis ir intuicija.
- Budha (Merkurijus) – intelektas, protinė veikla.
- Shukra (Venera) – meilė, grožis, vaisingumas.
- Mangala (Marsas) – kova, jėga.
- Brihaspati (Jupiteris) – išmintis, dvasinis vadovavimas.
- Shani (Saturnas) – karma, kantrybė, apribojimai.
- Rahu ir Ketu – demoninės planetos, kurios simbolizuoja karmą, pokyčius, nelaimes.
Induizme planetos turi didelę astrologinę įtaką žmonių gyvenimams ir yra svarbios atliekant įvairius ritualus.
4. Senovės Mesopotamija
Senovės Mesopotamijoje (dabartinė Irakas) planetos taip pat buvo dievybių atstovės, susijusios su gamtos jėgomis ir žmonių gyvenimais. Svarbiausios planetos buvo susijusios su svarbiausiomis dievybėmis:
- Šamaš (Saulė) ir Sinas (Mėnulis) buvo svarbiausios šviesos ir teisės dievybės.
- Mardukas (Jupiteris) buvo pagrindinis dievas, siejamas su kūrimu ir teisėtvarka.
- Nergalas (Marsas) buvo siejamas su karu ir mirtimi.
- Inana (Venera) buvo meilės, vaisingumo ir karo deivė.
Planetos Mesopotamijoje buvo laikomos galingomis jėgomis, kurios turėjo įtakos žmonių gyvenimams ir svarbiems įvykiams.
5. Krikščionybė ir Islamas
Krikščionybėje ir islame planetos neturėjo tokios stiprios religijos reikšmės kaip pagoniškose religijose. Tačiau kai kurie teologai ir mąstytojai ankstyvosiose Bažnyčios bei islamo istorijos stadijose naudojo planetas kaip Dievo kūrimo grožio ir tobulumo įrodymus. Viduramžių krikščionybėje planetos buvo laikomos Dievo sukurtomis ir valdomomis jėgomis, bet neturėjo tiesioginės dvasinės įtakos žmonių gyvenimams, kaip tai buvo senovės pagoniškose religijose ar astrologijoje.
Planetos senovinėse religijose buvo suvokiamos kaip dievybių ar dvasinių jėgų simboliai, kurie įkūnijo svarbias savybes, tokias kaip meilė, kova, teisingumas ar išmintis. Jos dažnai buvo susijusios su astrologija ir žmonių likimais. Krikščionybėje ir islame planetos tapo daugiau gamtos stebuklais, kuriais grožimasi, bet kurios neturi tokios tiesioginės religinės ar dvasinės reikšmės kaip ankstesnėse religijose.