PIRMOJI MAKABĖJŲ KNYGA

A. ĮVADAS: HELENIZMAS MAŽOJOJE AZIJOJE

Aleksandras Didysis ir jo įpėdiniai

Tada, kai Pilypo sūnus Aleksandras Makedonietis, atžygiavęs iš Kitimų krašto, nugalėjo persų ir medų karalių Darijų, jis tapo karaliumi jo vietoje. Pirma jis buvo tapęs Graikijos valdovu. Jis ėjo į daug karo žygių, paėmė daug tvirtovių ir žudė žemės karalius. Taigi jis nužygiavo iki žemės pakraščių, apiplėšdamas tautą po tautos. Žemė, netekusi žado, gulėjo prie jo kojų, o jo širdis tapo išdidi ir įžūli. Sutelkęs didžiulę kariuomenę, jis pavergė kraštus, tautas ir karalius. Jie mokėjo jam duoklę.

Bet vėliau, ligos paguldytas į lovą, jis jautė, kad artinasi mirtis. Jis tad, pasišaukęs savo garbingiausius pareigūnus, kurie buvo augę su juo nuo pat jaunystės, ir dar būdamas gyvas, padalijo jiems savo karalystę. Kai mirė, Aleksandras buvo karaliavęs dvylika metų.

Jo pareigūnai tad perėmė karalystę, kiekvienas savo valdose. Jam mirus, visi užsidėjo karaliaus vainikus, taip pat per daugelį metų ir jų įpėdiniai, atnešdami daug nelaimių žemėje.

B. MAKABĖJŲ SUKILIMAS

Sutartis tarp žydų ir pagonių

Iš jų išaugo ypač nedora atžala, karaliaus Antiocho sūnus Antiochas Epifanas, kadaise buvęs Romoje įkaitas. Jis tapo karaliumi šimtas trisdešimt septintaisiais graikų karalystės metais.

Tomis dienomis reiškėsi Izraelyje vyrai, nepaisantys Įstatymo, ir jie suvedžiojo daug žmonių. “Eime, – jie sakė, – ir sudarykime sutartį su pagonimis, gyvenančiais visur aplink mus. Juk nuo to laiko, kai mes nuo jų atsiskyrėme, mus ištiko daug nelaimių”. Šis pasiūlymas atrodė priimtinas. Kai kurie nedelsdami nuėjo pas karalių, ir jis leido jiems įvesti pagonių gyvenimo būdą. Jie tad pagal pagonių paprotį pastatė Jeruzalėje gimnastikos mokyklą. Pašalinę apipjaustymo ženklus, jie atsimetė nuo šventosios Sandoros, pasidavė pagonių valdžiai ir parsidavė daryti pikta.

Antiocho žygis prieš EgiptąAntiochas, įsitvirtinęs savo karalystėje, nutarė tapti Egipto karaliumi ir valdyti dvi karalystes. Jis tad įsiveržė į Egiptą su galingomis pajėgomis, su kovos vežimais ir drambliais, raitija ir didžiuliu laivynu ir puolė Egipto karalių Ptolemėją. Tai pamatęs, Ptolemėjas išsigando ir nuo jo pabėgo, palikdamas daug nukautų kareivių. Egipto žemės įtvirtintieji miestai buvo paimti, Antiochas apiplėšė Egipto žemę.

Žydų persekiojimasAntiochas, nugalėjęs Egiptą, šimtas keturiasdešimt trečiaisiais metais sugrįžo ir leidosi į žygį prieš Izraelį ir Jeruzalę su didžiule kariuomene. Įžūliai įsiveržęs į šventovę, jis paėmė auksinį smilkalų aukurą, žvakidę su visais jos reikmenimis, Artumo duonos stalą, geriamųjų atnašų taures, dubenis, auksinius smilkytuvus, užuolaidą, vainikus ir auksinius Šventyklos papuošimus nuo jos priekio, ją visai apnuogindamas. Jis paėmė iš jos ir auksą, ir sidabrą, ir visus brangius reikmenis. Atradęs paslėptus turtus, jis ir juos pasigrobė. Visa tai pasiėmęs, jis sugrįžo į savo kraštą. Antiochas išliejo daug kraujo ir kalbėjo su dideliu įžūlumu.

Tada izraeliečius apėmė didžiulis gedulas
visose jų gyvenvietėse;
vadai bei seniūnai aimanavo,
merginos ir vaikinai nuleido rankas
ir išblėso moterų grožis.
Jaunikiai užvedė raudą,
jaunosios sėdėjo gedėdamos ant vedybų lovos.
Šalis drebėjo dėl savo gyventojų,
ir visi Jokūbo namai apsivilko gėda.

Jeruzalės nuniokojimasDvejiems metams praėjus, karalius atsiuntė į Judo miestus vyriausiąjį duoklės rinkėją. Jis atžygiavo į Jeruzalę su didele kariuomene. Kreipdamasis į juos klasta taikingais žodžiais, jis laimėjo jų pasitikėjimą. Tada jis staiga užpuolė miestą ir, nuožmiai jį nuniokojęs, išžudė daug žmonių Izraelyje. Apiplėšęs miestą, padegė jį, išgriovė namus ir išardė visas miesto sienas. Moterys ir vaikai buvo paimti į nelaisvę, o galvijai pagrobti. Tada jie atstatė Dovydo miestą su aukšta bei tvirta siena ir stipriais bokštais, padarydami jį savo tvirtove. Ten jie apgyvendino nusidėjėlių kariauną, Įstatymo nesilaikančius vyrus. Ten jie įsitvirtino, apsirūpindami ginklais bei maisto ištekliais ir sunešdami ten grobį, kurį buvo paėmę iš Jeruzalės. Jie tapo dideliu pavojumi.

Iš pasalų jie grasino šventovei,
visad nedori priešai Izraelio.
Aplink šventovę jie liejo nekaltą kraują,
teršė šventąją vietą.
Nuo jų pradėjo išsibėgioti Jeruzalės gyventojai,
ji pavirto svetimųjų buveine.
Ji pasidarė svetima savo palikuonims,
ją paliko jos vaikai.
Jos šventovė tapo tuščia tarsi plyni tyrai;
jos šventės pavirto gedulu,
jos šabai – pajuoka,
jos garbė – panieka.
Nūn jos negarbė prilygo jos buvusiai garbei,
jos didingumas pavirto gedulu.

Draudžiama garbinti Sandoros DievąTada karalius paskelbė visai karalystei įsaką, kad visi turi būti viena tauta. Visi tad turi atsisakyti savo atskirų papročių. Visi pagonys pakluso karaliaus įsakui. Daugelis izraeliečių mielai priėmė jo religiją, atnašaudami aukas stabams ir išniekindami šabą.

Karalius per pasiuntinius išsiuntė laiškus į Jeruzalę ir Judo miestus, įsakydamas jiems sekti jų kraštui svetimus papročius: uždrausti deginamąsias atnašas, aukas ir liejamąsias atnašas šventovėje, nešvęsti šabų ir švenčių, suteršti šventovę ir visa, kas šventa, statyti aukurus, šventyklas ir alkus stabams, aukoti kiaules ir nešvarius gyvulius ir palikti savo sūnus neapipjaustytus. Be to, pasidaryti nešvariems, atsiduodant viskam, kas nešvaru ir bjauru, idant lengviau užmirštų Įstatymą ir permainytų visus įsakus. O jei kas atsisakytų elgtis pagal šį karaliaus įsaką, turi būti nubaustas mirtimi.

Tokie buvo jo įsakai, paskelbti visoje karalystėje. Jis paskyrė prižiūrėtojus visai tautai ir įsakė Judo miestams iš eilės atnašauti auką. Daugelis žmonių – visi atsimetėliai nuo Įstatymo – dėjosi prie jų, darydami pikta krašte. Izraeliečiai buvo priversti nuo jų slapstytis, kur tik galėjo rasti prieglobstį.

Kislevo mėnesio penkioliktą dieną šimtas keturiasdešimt penktaisiais metais karalius pastatė sunaikinimo Pabaisą ant deginamosios atnašos aukuro. Aukurai buvo statomi ir aplinkiniuose Judo miestuose. Smilkalai buvo deginami prie namų durų ir gatvėse. Įstatymo ritiniai, užtikti pas žmones, buvo plėšomi ir deginami. Kas tik būdavo užtiktas turintis Sandoros knygą ar besilaikantis Įstatymo, tas karaliaus įsaku būdavo pasmerkiamas mirti. Mėnesis po mėnesio jie vartojo smurtą prieš visus pažeidėjus, užtiktus Izraelio miestuose. Kas mėnesį dvidešimt penktąją mėnesio dieną buvo atnašaujama auka ant deginamosios aukos aukuro. Moterys, leidusios apipjaustyti savo vaikus, buvo nubaustos mirtimi, laikantis karaliaus įsako, su kūdikiais, pakartais ant motinų kaklo. Šeimos nariai drauge su atlikusiais apipjaustymą buvo baudžiami mirtimi.

Betgi daugelis Izraelyje liko tvirti ir ryžtingi nevalgyti nieko, kas nešvaru. Jie verčiau rinkosi mirtį, negu sutiko tapti nešvarūs maistu ar išniekinti šventąją Sandorą. Ir jie buvo nubausti mirtimi. Tikrai nuožmus pyktis ištiko Izraelį.

Matatijas ir jo sūnūs Tomis dienomis Matatijas, sūnus Jono sūnaus Simeono, kunigas iš Joaribo, išsikėlė iš Jeruzalės ir apsigyveno Modeine. Jis turėjo penkis sūnus: Joną, vadinamą Gadžiu, Simoną, vadinamą Tasiu, Judą, vadinamą Makabėju, Eleazarą, vadinamą Avaranu, ir Jonataną, vadinamą Apfu. Matydamas šventvagiškus darbus Jude ir Jeruzalėje, jis tarė:

“Oi, vargas! Kam gi turėjau gimti,
kad regėčiau savo tautos žūtį
bei žūtį šventojo miesto,
kad jame gyvenčiau,
kai jis buvo atiduotas priešams
ir šventoji vieta pateko į svetimųjų rankas?
Jo Šventykla pasidarė
tarsi žmogus be gero vardo,
jos šlovės indai išgabenti į nelaisvę.
Jo mažyliai buvo išžudyti gatvėse,
jo jauni vyrai krito nuo priešų kalavijo.
Kuri tauta nėra gavusi dalies
iš jo rūmų,
nepasiėmusi ką nors iš jos grobio?
Visos jo puošmenos buvo išgabentos.
Kadaise laisvas,
nūn vergu paverstas.
Štai kaip nuniokota mūsų Šventoji vieta,
mūsų grožis ir šlovė!
Štai kaip ji pagonių išniekinta!
Kam gi mums ir begyventi?”

Matatijas, persiplėšęs savo drabužius, apsivilko ašutine ir didžiai gedėjo.

Matatijo sukilimasKaraliaus pareigūnai, varu vertę atsimesti, atvyko į Modeino miestą surengti aukų atnašavimo. Apie juos susibūrė daug izraeliečių. Ir Matatijas bei jo sūnūs buvo priversti pasirodyti. Karaliaus pareigūnai kreipėsi į Matatiją, tardami: “Tu esi vadas, gerbiamas ir žymus žmogus šiame mieste. Tu turi sūnų ir tautiečių, kurie tave palaiko. Nūn tad eikš ir pirmasis įvykdyk karaliaus įsaką, kaip kad padarė visos tautos ir visi Judo vadai bei visi pasilikusieji Jeruzalėje kad padarė. Tada tu bei tavo sūnūs būsite tarp Karaliaus bičiulių ir būsite pagerbti sidabru, auksu ir gausiomis dovanomis”.

Bet Matatijas, atsakydamas pakeltu balsu, tarė: “Net jeigu visos tautos karaliaus valdose jam paklustų ir net jeigu kiekviena tauta, atsimesdama nuo savo protėvių religijos, sutiktų vykdyti karaliaus įsakus, vis tiek aš, mano sūnūs ir mano tautiečiai liktume prie savo protėvių Sandoros. Saugok Dieve, kad mes turėtume atmesti Įstatymą ir įsakymus! Karaliaus įsakams nepaklusime, nuo savo religijos nei į dešinę, nei į kairę nesuksime”.

Vos jam pabaigus kalbėti, vienas žydas išėjo į priekį visų akyse atnašauti aukos ant Modeino aukuro pagal karaliaus įsaką. Tai pamatęs, Matatijas užsidegė uolumu, jam drebėjo širdis iš susijaudinimo. Jį užplūdo teisus pyktis. Tad pribėgęs atsimetėlį jis užmušė ant aukuro. Tuo pačiu metu jis užmušė ir karaliaus pareigūną, norintį priversti juos atnašauti auką, ir nugriovė aukurą. Degdamas uolumu ginti Įstatymą, jis elgėsi lygiai taip, kaip buvo pasielgęs kadaise Finehas su Salu’o sūnumi Zimriu.

Tada Matatijas perėjo miestą, šaukdamas pakeltu balsu: “Kas tik yra uolus dėl Įstatymo ir laikosi Sandoros, teišeina su manimi!” Tada jis ir jo sūnūs, palikdami mieste visa, ką turėjo, išbėgo į kalnus.

Kautynės šabo dienąDaug žmonių, ieškančių teisumo ir teisingumo, išėjo gyventi į tyrus, pasiimdami ir savo vaikus, ir savo žmonas, ir net savo galvijus, nes juos buvo užgulusios nepakeliamos nelaimės. Karaliaus pareigūnus ir įgulą, esančius Jeruzalėje, Dovydo mieste, pasiekė žinia, kad vyrai, atsisakę vykdyti karaliaus įsaką, yra išėję į slėptuves tyruose. Stiprus dalinys tuojau pat išskubėjo jų vytis. Pasiviję pasistatė stovyklą ir sustojo į mūšio rikiuotę. Ta diena buvo šabas. “Dabar pats laikas, – jiems šaukė kareiviai, – išeikite ir vykdykite, ką karalius įsako! Išliksite gyvi!” Bet jie atsakė: “Nei mes išeisime, nei mes darysime, ką įsako karalius, ir šabo dienos neniekinsime”. Kareiviai nedelsdami pradėjo puolimą, bet jie niekuo nesipriešino, nepaleido į juos nei akmens, nei slėptuvių angų neužramstė. Mat jie tik sakė: “Visi be kaltės mirkime. Dangus ir žemė yra mūsų liudytojai, kad jūs mus neteisingai žudote”. Taigi kareiviai juos puolė šabo dieną. Jie buvo išžudyti drauge su savo žmonomis, vaikais ir galvijais. Iš viso apie tūkstantį žmonių.

Kai žinia apie tai pasiekė Matatiją ir jo draugus, dėl jų jie labai gedėjo. Vienas kitam jie sakė: “Jeigu mes visi taip elgsimės, kaip elgėsi mūsų broliai, atsisakydami kovoti su pagonimis už savo gyvastį ir savo papročius, jie greitai mus nušluos nuo žemės”. Taigi jie tą pačią dieną taip nutarė: “Jei kas puls mus šabo dieną, nesvarbu kas jis būtų, su juo kovosime, kad nežūtume visi, kaip žuvo mūsų broliai tyrų slėptuvėse”.

Pirmosios sukilėlių pergalėsPrie jų prisidėjo ir būrys hasidimų, narsių Izraelio galiūnų, ištikimai norinčių aukotis dėl Įstatymo. Be to, ir visi kiti, kurie buvo tapę pabėgėliais, norėdami išsigelbėti nuo persekiojimo, dėjosi prie jų, sustiprindami jų gretas. Surinkę kariuomenę, jie įpykę su įniršiu žudė nusidėjėlius ir atsimetėlius. Gyvi išlikusieji gelbėjosi, bėgdami pas pagonis. Matatijas ir jo draugai leidosi į žygį per visą kraštą, griaudami aukurus. Visus berniukus, užtiktus Izraelio žemėje neapipjaustytus, jie privertė apipjaustyti. Persekiojant įžūliuosius, jų žygį lydėjo sėkmė. Gelbėdami Įstatymą iš pagonių bei karalių rankos, jie nedorėliams neleido gauti viršaus.

Matatijo mirtisArtinantis Matatijo mirties metui, jis savo sūnums tarė: “Nūn įžūlumas ir smurtas vis labiau įsigali, nūn yra sąmyšio ir nuožmaus pykčio metas. Būkite tad, mano sūnūs, atsidavę Įstatymui, dėkite savo gyvastį už savo tėvų Sandorą!

Atsiminkite mūsų protėvių žygius,
atliktus kiekvieno savo kartoje,
ir jūs užsitarnausite didelę garbę ir amžiną vardą.
Abraomas argi nebuvo išmėgintas ir pasirodė ištikimas,
argi nebuvo tai jam įskaityta kaip teisumas?
Juozapas, nelaimės ištiktas, laikėsi įsakymo
ir tapo Egipto valdovu.
Finehas, mūsų protėvis, už savo uolumo žygį
gavo amžiną kunigystės sandorą.
Jozuė už atliktą užduotį tapo Izraelio teisėju.
Kalebas už duotą liudijimą sueigai gavo paveldą krašte.
Dovydas už dosnią širdį
gavo karaliaus sostą kaip paveldą.
Elijas, kovojęs su degančiu uolumu už Įstatymą,
buvo paimtas į dangų.
Hananijas, Azarijas ir Mišaelis už savo tikėjimą
buvo išgelbėti iš ugnies liepsnų.
Danielis už savo širdies tyrumą
buvo išgelbėtas iš liūto nasrų.
Taigi pasvarstykite tai iš kartos į kartą,
kad nė vienas, kuris juo pasitiki,
nepristigs jėgų.
Nebijokite nusidėjėlio grasinimų,
nes jo garbė baigiasi puvimu ir kirmėlėmis.
Šiandien jis išaukštintas,
o rytoj nieko iš jo nebeliks,
nes bus sugrįžęs į dulkes,
o jo užmačios bus išblėsusios.
Sūnūs, būkite narsūs ir ryžtingi, kovodami už Įstatymą,
nes per jį tapsite garbingi.

Štai jūsų brolis Simeonas, žinau, yra išmintingas vyras. Visad jo klausykite, ir jis bus jums tarsi tėvas. O Judas Makabėjas, galiūnas iš pat savo jaunystės, bus jūsų kariuomenės vadas ir kariaus su pagonimis. Suburkite prie savęs visus, kurie laikosi Įstatymo, ir atkeršysite už savo tautą! Pagonims atmokėkite, ko jie užsitarnauja, ir laikykitės Įstatymo įsakymų”. Paskui, palaiminęs juos, jis nuėjo pas savo protėvius. Jis mirė šimtas keturiasdešimt šeštaisiais metais ir buvo palaidotas savo tėvų kape Modeine. Visas Izraelis jo gedėjo didžiu gedulu.

C. JUDO MAKABĖJO ŽYGIAI

Pirmosios Judo Makabėjo pergalės Tada jo sūnus, vadinamas Makabėju, užėmė jo vietą. Visi jo broliai ir visi, kurie buvo prisidėję prie jo tėvo, jį palaikė ir ryžtingai kovojo už Izraelį.

Jis plačiai išgarsino savo tautą.
Tarsi milžinas apsivilko šarvus ir, prisijuosęs ginklus,
žygiavo į mūšį po mūšio,
gindamas stovyklą savo kalaviju.
Savo žygdarbiuose jis buvo tarsi liūtas,
tarsi riaumojantis prie grobio jauniklis liūtas.
Jis ieškojo ir persekiojo atsimetėlius.
atidavė liepsnoms tuos, kurie vargino tautą.
Atsimetėliai drebėjo iš klaiko, kurį jis sukėlė;
nedorėliai buvo tiesiog apstulbinti,
ir išgelbėjimo žygis pavyko jo dėka.
Savo žygiais daugeliui karalių jis sukėlė apmaudą,
o Jokūbui džiaugsmą,
jo atminimas lieka amžinai palaimintas.
Jis perėjo Judo miestus,
naikindamas juose atsimetėlius,
ir nugręžė {Dievo} pyktį nuo Izraelio.
Apie jį netilo garsas iki žemės pakraščių;
jis subūrė žūstančiuosius.

Dabar Apolonijus pašaukė prie ginklų pagonis, kad drauge su didžiule kariuomene iš Samarijos eitų į karą su Izraeliu. Judas apie tai sužinojo ir, išžygiavęs jo pasitikti, jį nugalėjo ir nukovė. Sužeistų ir kritusių buvo daug, o išlikusieji gyvi pabėgo. Po mūšio buvo paimta jų manta. Apolonijaus kalaviją Judas sau pasilaikė. Juo kovojo per visą savo gyvenimą.

Seronas, sirų kariuomenės vadas, išgirdo, kad Judas buvo subūręs apie save būrį ištikimų vyrų, pasirengusių kovoti. Jis tarė: “Įsigysiu vardą ir garbę karalystėje, nugalėdamas Judą ir jo sekėjus, niekinančius karaliaus įsaką”. Dar kartą didžiulė netikėlių kariuomenė leidosi į žygį su juo atkeršyti izraeliečiams. Atžygiavus prie Bet-Horono šlaito, Judas išėjo jam pasipriešinti su mažu būriu. Pamatę prieš juos žygiuojančią kariuomenę, Judui jie tarė: “Kaipgi mes galime, būdami taip negausūs, kovoti su tokia didžiule ir gausia kariuomene? Be to, mes alpstame, nes šiandien dar nieko burnoj neturėjome”. Judas atsakė: “Gali būti lengva sudėti daugelį į nedaugelio rankas, nes Dangaus akivaizdoje nėra skirtumo tarp išgelbėjimo per daugelį ar per nedaugelį.Pergalė mūšyje nepriklauso nuo kariuomenės gausumo, bet nuo jėgos, kuri ateina iš Dangaus. Jie atžygiuoja prieš mus pilni didelio įžūlumo ir nedorumo, kad mus, mūsų žmonas bei mūsų vaikus sunaikintų ir mus apiplėštų. Bet mes kovojame už savo gyvastį ir įsakymus. Pats Dangus sutriuškins juos mūsų akyse. Jų nebijokite!”

Vos tai pasakęs, jis metėsi ant jų, Seronas ir visa jo kariuomenė buvo jo akyse sutriuškinti. Judas vijosi juos Bet-Horono šlaitu žemyn iki pat lygumos. Ne mažiau kaip aštuoni šimtai jų vyrų buvo nukauti, o likusieji gyvi pabėgo į filistinų žemę. Nuo tada Judo ir jo brolių imta bijoti, pagonis visur apėmė klaikas. Jo garsas pasiekė karalių, ir visi pagonys nesiliovė pasakoję apie Judo kovas.

Antiochas rengiasi karuiKaralius Antiochas, gavęs žinią apie šiuos įvykius, labai įtūžo. Jis tad įsakė sutelkti visas savo karalystės karo pajėgas, labai galingą kariuomenę. Atidaręs savo iždą, jis išdalijo vienų metų algą savo kareiviams ir įsakė jiems būti pasirengusiems žygiui. Tačiau jis pamatė, kad pinigai karalystės ižde buvo išsekę, o be to, duoklė iš valdų buvo sumažėjusi dėl vaidų ir skurdo, kuriuos jis buvo sukėlęs krašte panaikindamas įstatymus, buvusius nuo seniausių laikų. Jis tad baiminosi, kad, kaip jau anksčiau ne kartą buvo atsitikę, nebus gana jo išlaidoms ir dovanoms, kurias jis įpratęs dalyti dosniau, negu jo pirmtakai soste. Būdamas keblioje padėtyje, jis nutarė žygiuoti į Persiją išrinkti mokesčių iš tų valdų ir sutelkti daug lėšų.

Savo vietininku jis paliko Lysiją, įžymų karališkos kilmės vyrą, rūpintis karaliaus reikalais valdose nuo Eufrato upės iki Egipto ribos. Lysijui buvo patikėta auklėti ir Antiocho sūnų. Pavedęs Lysijui pusę savo karo pajėgų ir dramblius, jis davė jam nurodymus dėl viso, ko norėjo, kad būtų padaryta. O dėl Judėjos ir Jeruzalės gyventojų Lysijui buvo įsakyta pasiųsti prieš juos kariuomenę, kad sutriuškintų ir sunaikintų Izraelio galybę ir kas dar yra likę iš Jeruzalės. Net jų atminimą ištrinti iš tos vietos, ateivius apgyvendinti visoje jų žemėje ir išdalyti jų kraštą burtais. Tada, pasiėmęs pusę savo karo pajėgų, karalius paliko savo sostinę Antiochiją šimtas keturiasdešimt septintaisiais metais. Persikėlęs per Eufrato upę, jis žygiavo per Aukštutines sritis.

Gorgijas ir Nikanoras užpuola JudėjąLysijas išrinko Dorymeno sūnų Ptolemėją, Nikanorą ir Gorgiją, narsius vyrus iš Karaliaus bičiulių, ir pasiuntė juos su keturiasdešimčia tūkstančių pėstininkų ir septyniais tūkstančiais raitininkų žygiuoti į Judo kraštą ir jį sunaikinti, kaip karalius buvo įsakęs. Jie tad leidosi į žygį su visa ta kariuomene ir atžygiavę pasistatė stovyklą lygumoje prie Emauso. Apylinkės pirkliai, išgirdę apie jų garsą, atėjo į jų stovyklą, nešini grandinėmis ir milžiniška suma aukso bei sidabro, izraeliečių į vergiją pirkti. Prie žygio prisidėjo pajėgos iš Idumėjos ir Filistijos.

Judas ir jo broliai matė, kad padėtis buvo tapusi lemtinga, nes priešo kariuomenė buvo pasistačiusi stovyklą jų žemėje. Be to, jie žinojo ir apie įsakymus, kuriuos karalius buvo davęs, juos visiškai išnaikinti. Jie tad vienas kitam sakė: “Pakelkime savo tautą iš jos griuvėsių ir kovokime už savo tautą ir savo Šventovę!”

Bendrija tad susirinko pasirengti mūšiui ir pasimelsti, maldauti pasigailėjimo ir užuojautos.

Jeruzalė buvo tuščia kaip tyrai,
nė vienas jos vaikų nei išėjo, nei įėjo;
Šventovė buvo mindžiojama,
svetimtaučiai buvo tvirtovėje.
Ji buvo pagonių buveinė.
Džiaugsmas buvo atimtas iš Jokūbo,
fleita ir arfa buvo nutilusios.

Pamaldos MizpojeTaigi po apžiūros jie nuėjo į Mizpą, esančią netoli Jeruzalės, nes ten, Mizpoje, anksčiau buvo Izraelio maldos vieta. Tą dieną jie pasninkavo ir vilkėjo ašutinę, pasibarstę galvas pelenais ir persiplėšę savo drabužius. Jie atskleidė Įstatymo knygą, norėdami rasti ženklų apie rūpimus dalykus, kaip pagonys kad būtų taręsi su savo stabų atvaizdais. Su savimi jie atsinešė taip pat ir kunigiškus apdarus, pirmienas ir dešimtines, iškilmingai pastatė priekyje nazirus, atlikusius savo įžado laiką. Pakeltu balsu jie šaukėsi Dangaus, tardami:

“Ką mes su jais darysime?
Kur mes juos nunešime?
Tavo Šventovė sutrypta ir išniekinta,
tavo kunigai gedi ir skursta.
Štai pagonys susibūrę prieš mus,
kad mus sunaikintų;
tu žinai jų sąmokslą prieš mus.
Kaip mes galėsime jiems pasipriešinti,
jeigu mums tu nepadėsi?”

Kartu jie pūtė trimitus ir šaukė pakeltu balsu.

Tada Judas paskyrė žmonėms vadus vadovauti tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. Visiems, kurie statosi namus ar yra ką tik vedę, ar veisia vynuogyną, ir tiems, kurie yra baimės apimti, pagal Įstatymą jis leido grįžti namo. Tada visa kariuomenė išžygiavo ir pasistatė stovyklą į pietus nuo Emauso. Judas tarė: “Pasiruoškite mūšiui ir būkite drąsūs! Būkite pasiruošę anksti rytą kovoti su šiais pagonimis, susibūrusiais sunaikinti mus ir mūsų šventovę. Verčiau mums mirti kovojant, negu matyti žūtį savo tautos ir savo šventovės! Ką lems Dangus, tą jis ir padarys”.

Emauso mūšis Gorgijas pasiėmė penkis tūkstančius pėstininkų ir tūkstantį rinktinių raitininkų ir nakčia leidosi į žygį žydų stovyklos pulti, norėdamas juos netikėtai užklupti. Vyrai iš tvirtovės buvo jo vadovai. Bet Judas apie tai sužinojo ir jis su savo kareiviais leidosi į žygį užpulti karaliaus kariuomenės prie Emauso, kai jos rinktinės pajėgos dar nebuvo sugrįžusios į stovyklą. Gorgijas, nakčia įėjęs į Judo stovyklą, nerado ten nė vieno. Jis tad metėsi jų ieškoti kalnuose, “nes, – jis sakė, – jie bėga nuo mūsų”.

Dienai auštant, Judas su trim tūkstančiais vyrų pasirodė lygumoje, nors jie ir stokojo tokių šarvų ir kalavijų, kokių jie būtų norėję turėti. Jiems prieš akis buvo pagonių stovykla, stipri ir įtvirtinta, iš visų pusių apsupta raitininkų, įgudusių kareivių. Tada Judas tarė savo vyrams: “Nebijokite jų skaičiaus! Nedrebėkite nuo jų puolimo! Prisiminkite, kaip mūsų protėviai buvo išgelbėti prie Raudonosios jūros, kai faraonas juos vijosi su didele kariuomene. Dabar tad šaukimės Dangaus su viltimi, kad jis bus mums malonus ir, atsiminęs savo Sandorą su mūsų protėviais, sunaikins šią kariuomenę šiandien mūsų akyse. Tada visi pagonys žinos, kad yra Vienas, kuris išperka ir išgelbsti Izraelį”.

Svetimšaliai pakėlė akis ir, matydami žygiuojančius jų pulti, išėjo iš stovyklos į mūšį. Judo vyrai pūtė trimitus. Prasidėjo mūšis. Pagonys buvo nugalėti ir pabėgo į lygumą, o pakrikusieji žuvo nuo kalavijo. Judo vyrai juos vijosi iki pat Gazaros ir iki Idumėjos lygumų – iki Azoto ir Jamnijos. Krito maždaug trys tūkstančiai jų vyrų.

Kai Judas ir jo kariuomenė sugrįžo iš vijimosi, jis savo vyrams kalbėjo: “Nepulkite dar godžiai prie grobio, nes mūsų dar laukia mūšis. Gorgijas su savo daliniais dar tebėra arti, kalnuose. Pirma stokite į kovą su mūsų priešais ir nugalėkite juos. Tada drąsiai paimkite grobį”.

Dar Judui tebekalbant, pasirodė priešų dalinys, pareinantis iš aukštumų. Jie matė, kad jų kariuomenė buvo priversta bėgti ir jų stovykla buvo padegta. Kylantys dūmai rodė, kas buvo įvykę. Tai suvokę, jie buvo klaiko apimti. Be to, jie matė, kad Judo kariuomenė lygumoje buvo pasirengusi pulti. Jie tad visi pabėgo į filistinų žemę.

Tada Judas sugrįžo stovyklos plėšti, ir jo vyrai pasiėmė daug aukso ir sidabro, mėlyna ir violetine spalva dažytų medžiagų bei daug kitų prabangių daiktų. Kai sugrįžo į savo stovyklą, jie giedojo giesmes ir šlovino Dangų,

“nes jis yra geras,
nes amžina jo ištikima meilė”.

Tą dieną Izraelis patyrė nuostabų išgelbėjimą.

Pirmasis Lysijo žygisBet išsigelbėjusieji svetimšaliai nuėjo pas Lysiją ir pranešė jam, kas buvo įvykę. Gavęs tą žinią, jis buvo pritrenktas ir labai susirūpinęs, nes reikalai Izraelyje buvo susiklostę ne taip, kaip jis norėjo ir kaip buvo įsakęs karalius.

Kitais metais tad jis sutelkė prie ginklų šešiasdešimt tūkstančių rinktinių vyrų ir penkis tūkstančius raitininkų, kad užbaigtų karą. Nužygiavę į Idumėją, jie pasistatė stovyklą prie Bet-Zūro. Ten Judas pasitiko juos su dešimčia tūkstančių vyrų. Matydamas, kokia galinga priešų stovykla, jis meldėsi, tardamas:

“Būk pašlovintas, Izraelio Gelbėtojau!
Tu savo tarno Dovydo ranka
niekais pavertei galiūno puolimą;
tu atidavei į rankas
Sauliaus sūnaus Jonatano ir jo ginklanešio
filistinų stovyklą.
Atiduok tad į savo tautos Izraelio rankas
šią priešų stovyklą,
teužsitraukia jie sau gėdą
savo pėstininkais ir raiteliais!
Pasėk bailumo dvasią jų širdyse,
atskiesk jų galybės narsą,
tedreba jie žūdami.
Sunaikink juos tave mylinčiųjų kalaviju,
kad visi, pažįstantieji tavo vardą,
giedotų tavo šlovės giesmę”.

Abi pusės pradėjo mūšį, ir penki tūkstančiai Lysijo kareivių krito kautynėse vyras prieš vyrą. Pamatęs savo kariuomenės sąmyšį ir Judo kareivių narsą bei ryžtą arba garbingai gyventi, arba garbingai mirti, Lysijas pasitraukė į Antiochiją ir vėl ėmėsi verbuoti samdinius kareivius kitam žygiui į Judėją su dar didesne kariuomene.

Šventykla išvaloma ir atšventinamaTada Judas ir jo broliai tarė: “Štai mūsų priešai visiškai nugalėti. Eikime išvalyti šventovės ir ją atšventinti”. Taigi visa kariuomenė susirinko ir užkopė į Ziono kalną. Ten jie rado apleistą šventovę, išniekintą aukurą ir sudegintus vartus. Kiemuose augo piktžolės kaip miške ar ant kalno, o kunigų kambariai buvo tapę griuvėsiais. Persiplėšę savo drabužius, jie karčiai raudojo ir, galvas barstydamiesi pelenais, puolė kniūbsčia. Davus trimitų ženklą, jie šaukėsi Dangaus.

Judas paskyrė vyrus kautis su tvirtovės įgula, o pats ėmėsi valyti šventovę. Paskui jis išrinko kunigus, nepriekaištingus ir ištikimus Įstatymui; jie išvalė šventovę ir išnešė suteptus akmenis į nešvarią vietą. Buvo svarstoma, ką jie turėtų padaryti su išniekintu deginamųjų atnašų aukuru. Jiems dingtelėjo gera mintis jį nugriauti, kad jis ilgainiui netaptų amžina gėda, nes jis buvo buvęs pagonių išniekintas. Taigi jie aukurą nugriovė. Akmenis sudėjo į tinkamą vietą ant Šventyklos kalno, kol ateis pranašas ir nurodys, ką su jais reikia daryti. Tada jie paėmė netašytų akmenų, kaip liepia Įstatymas, ir pastatė naują aukurą, panašų į pirmąjį. Jie pataisė ir Šventąją vietą bei Šventyklos vidų ir išvalė kiemus. Jie padarė naujus reikmenis ir atnešė į Šventyklą Žvakidę, smilkalų aukurą ir stalą. Tada jie degino smilkalus ant aukuro ir uždegė Žvakidės lempas. Lempos apšvietė Šventyklą. Jie išdėliojo ir duonos kepalus ant stalo ir pakabino uždangas. Taip jie užbaigė visą darbą, kurio buvo ėmęsi.

Dvidešimt penktą dieną devintojo mėnesio, – tai yra Kislevo mėnesio, – šimtas keturiasdešimt aštuntaisiais metais jie atsikėlė anksti rytą ir atnašavo auką pagal Įstatymą ant naujojo deginamųjų aukų aukuro, kurį jie buvo pastatę. Tuo pačiu metu ir tą pačią dieną, kurią pagonys buvo Šventyklą išniekinę, jis buvo atšventintas su giesmėmis, arfomis, fleitomis ir cimbolais. Visi žmonės parpuolė kniūbsčia, pagarbino ir pašlovino Dangų, suteikusį jiems sėkmę. Taip jie šventė aštuonias dienas aukuro pašventinimą, džiugiai atnašaudami deginamąsias aukas. Jie atnašavo ir bendravimo auką bei padėkos atnašą. Šventyklos priekį jie išpuošė paauksuotais vainikais ir mažais skydais; atstatė vartus, kunigų kambarius ir įdėjo jiems duris. Žmonių džiaugsmui nebuvo galo, nes pagonių įvesta gėda buvo pašalinta.

Tada Judas bei jo broliai ir visa Izraelio bendrija nutarė, kad aukuro pašventinimo dienos būtų minimos su džiugesiu ir linksmybe kasmet metinių dieną per aštuonias dienas nuo Kislevo mėnesio dvidešimt penktosios dienos.

Tuo metu jie pastatė aukštas sienas ir stiprius bokštus aplink Ziono kalną, norėdami užkirsti kelią pagonims įsiveržti ir jį mindžioti, kaip pagonys anksčiau buvo padarę. Judas paskyrė įgulą, kad jį saugotų. Panašiai įtvirtino ir Bet-Zūrą, idant žmonės turėtų tvirtovę arčiau Idumėjos.

Žygis prieš idumiečius ir amoniečius Kai kaimynai pagonys sužinojo, kad aukuras buvo atstatytas ir šventovė yra atšventinta, kaip buvo anksčiau, jie labai įpyko ir nutarė sunaikinti tarp jų gyvenančius Jokūbo palikuonis. Jie tad pašėlo žudyti ir persekioti mūsų žmones. Tada Judas užpuolė Esavo palikuonis prie Akrabatenės Idumėjoje, nes jie rengė pasalas Izraeliui. Kai jie mūšį visiškai pralaimėjo, juos pažemino ir apiplėšė. Jis atsiminė ir Baiano palikuonių padarytus nedorus darbus. Mat jie buvo grėsmė ir pinklės mūsų žmonėms savo pasalomis prie kelių. Privertęs juos subėgti į savo bokštus, jis apgulė juos ir, pareiškęs juos esant skirtus sunaikinti, sudegino bokštus su visais juose buvusiais žmonėmis. Tada, persikėlęs žygiui prieš amoniečius, Judas susidūrė su stipria ir didele kariuomene, kurios vadas buvo Timotėjas. Su jais kovojo daug mūšių, juos nugalėjo ir išblaškė. Paėmęs Jazerį ir jam pavaldžias gyvenvietes, jis sugrįžo į Judėją.

Pasirengimas žygiui į Galilėją ir GileadąGileade pagonys susibūrė prieš izraeliečius, gyvenusius jų žemėje, norėdami juos sunaikinti. Tačiau tie subėgo į Datemos tvirtovę ir nusiuntė Judui bei jo broliams tokį laišką:

“Pagonys iš visų pusių susibūrė, norėdami mus sunaikinti. Jie rengiasi ateiti ir paimti tvirtovę, į kurią mes esame subėgę. Timotėjas vadovauja jų pajėgoms. Tučtuojau tad ateikite ir išgelbėkite mus iš jų rankos, nes daugelis mūsiškių yra žuvę. Visi mūsų tautiečiai, gyvenę Tobo krašte, buvo išžudyti. Priešai yra paėmę jų žmonas ir vaikus. Jie pasigrobė jų mantą ir nužudė ten apie tūkstantį vyrų”.

Dar tebeskaitant tą laišką, štai kiti pasiuntiniai, perplėštais drabužiais, atėjo iš Galilėjos, atnešdami panašią žinią, sakydami: “Ptolemaidės, Tyro ir Sidono gyventojai susibūrė prieš mus su visa pagonių Galilėja, kad mus sunaikintų!” Tai išgirdę, Judas ir žmonės sušaukė didžiąją sueigą nutarti, kaip padėti savo tautiečiams, kuriems grėsė didelis pavojus ir kurie buvo priešų užpulti. Judas tarė savo broliui Simonui: “Pasirink sau vyrų ir žygiuok gelbėti savo brolių Galilėjoje. Mudu su broliu Jonatanu žygiuosime į Gileadą”. Judėjoje jis paliko Zecharijo sūnų Juozapą ir Azariją vadovauti tautai ir su likusia kariuomene jai ginti. “Būkite atsakingi už šią tautą, – įsakė jiems, – bet su pagonimis nekovokite, kol mes nesugrįšime”. Tada trys tūkstančiai vyrų buvo paskirti žygiui su Simonu į Galilėją, o su Judu aštuoni tūkstančiai žygiui į Gileadą.

Žygiai į Galilėją ir GileadąSimonas nužygiavo į Galilėją ir kovojo daug mūšių su pagonimis, ir jie buvo jo akyse sutriuškinti. Vijosi juos iki Ptolemaidės vartų, nukaudamas ne mažiau kaip tris tūkstančius pagonių ir paimdamas jų grobį. Pasiėmęs su savimi Galilėjos ir Arbatos žydus drauge su jų žmonomis ir vaikais bei visa jų nuosavybe, su dideliu džiaugsmu parvedė juos į Judėją.

Tuo tarpu Judas Makabėjas ir jo brolis Jonatanas, persikėlę per Jordaną, žygiavo tris dienas per dykumą. Sutikti nabatėjai juos priėmė taikiai ir papasakojo jiems visa, kas buvo atsitikę jų tautiečiams Gileade: “Daugelis jų, – sakė jie, – įkalinti Bozroje, Alemoje ir Chasfo’e, Makedoje ir Karnajimuose”, – visi tie yra dideli ir įtvirtinti miestai, – o kai kurie įkalinti kituose Gileado miestuose. Priešas rengiasi rytoj pulti tvirtoves, paimti ir sunaikinti tuos žmones per vieną dieną”.

Tada Judas, staiga pakeitęs kryptį su savo kariuomene, nužygiavo dykumos keliu į Bozrą ir paėmė miestą. Išžudęs kalaviju visus vyriškius, jis paėmė iš jo grobį ir miestą sudegino. Iš tos vietos kariuomenę išvedė nakčia. Jie žygiavo keliu Datemos tvirtovės link. Aušros šviesoje žvalgydamiesi, jie pamatė prieš save didžiulę kariuomenę, iš tikrųjų nesuskaičiuojamą gaują, statančią kopėčias bei apgulos priemones tvirtovei paimti ir kovojančią su gynėjais. Judas tad matė, kad puolimas buvo jau prasidėjęs. Trimitų ir šauksmų lydimas, mūšio riksmas kilo iš miesto į dangų. Savo kariuomenės vyrams Judas tarė: “Už savo brolius šiandien kovokite!”

Padalijęs juos į tris būrius, jis puolė priešą iš užnugario, gaudžiant trimitams ir aidint maldos žodžiams. Kai Timotėjo kareiviai suvokė, kad tai buvo Makabėjas, jie pradėjo nuo jo bėgti. Judas ištiko juos triuškinančiu smūgiu; iš jų žuvo ne mažiau kaip aštuoni tūkstančiai.

Tada jis pasuko Alemos link ir užpuolęs paėmė ją, išžudė joje visus vyriškius, apiplėšė ir sudegino. Iš ten jie tęsė žygį ir paėmė Chasfo’ą, Makedą, Bosorą ir kitus Gileado miestus.

Po šių įvykių Timotėjas subūrė kitą kariuomenę ir pasistatė stovyklą priešais Rafoną, kitoje upės vagos pusėje. Judas pasiuntė vyrus išžvalgyti stovyklos, ir jam buvo pranešta: “Visi aplink mus gyvenantys pagonys yra pas jį suėję. Labai didelė kariuomenė! Be to, jie turi pasisamdę talkon arabų. Jų stovykla yra anoje upės vagos pusėje. Jie pasirengę atžygiuoti ir kovoti su tavimi”. Judas išžygiavo jų užpulti.

Judui ir jo kariuomenei artinantis prie upės srovės, Timotėjas savo pajėgų pareigūnams tarė: “Jeigu jis persikels į mūsų pusę pirmas, mes nepajėgsime jam pasipriešinti. Jis tikrai mus nugalės. Bet jeigu jis bijos ir statysis stovyklą ant kito upės kranto, mes persikelsime į jo pusę ir jį nugalėsime”.

Bet Judas, priėjęs prie upės srovės, pastatė kariuomenės pareigūnus šalia ir jiems įsakė: “Neleiskite nė vienam statytis palapinės. Visi turi eiti į mūšį!” Tada jis pats pirmas ėjo per upę priešo pulti, ir visa kariuomenė sekė jam iš paskos. Visus pagonis jie nugalėjo. Šie metė savo ginklus ir subėgo į Karnajimų šventyklos aptvarą. Paėmę tą miestą, jie sudegino šventyklos aptvarą su visais viduje buvusiais žmonėmis. Taigi Karnajimai buvo paimti, ir priešas nebegalėjo daugiau Judui priešintis.

Tada Judas surinko visus izraeliečius, nuo mažiausio iki didžiausio, gyvenusius Gileade, su jų žmonomis ir vaikais bei manta, didžiulę minią žmonių, eiti į Judo kraštą. Jie pasiekė Efroną. Tai buvo didelis ir stipriai įtvirtintas miestas ant kelio. Jiems buvo neįmanoma jį apeiti nei iš dešinės, nei iš kairės. Reikėjo būtinai per jį eiti. Bet miesto gyventojai atsisakė leisti pereiti ir užvertė vartus akmenimis. Tada Judas nusiuntė jiems draugišką žodį: “Mes norime pereiti jūsų žemę, kad pasiektume savo kraštą. Niekas jums žalos nedarys; mes tik pėsti pereisime”. Bet vartų atidaryti jie nesutiko.

Judas tad įsakė, kad būtų paskelbta stovykloje, idant, kiekvienas pultų ties ta vieta, kurioje jis buvo. Kareiviai tad stojo į savo vietas. Judas puolė miestą tą visą dieną bei tą visą naktį, ir miestas buvo atiduotas jam į rankas. Išžudęs visus vyriškius, sugriovė miestą iki pamatų ir jį apiplėšė. Tada jis perėjo miesto aikštę žuvusiųjų lavonais.

Perėję Jordaną, nuėjo į didžiąją lygumą priešais Bet-Šeaną. Judas rūpinosi atsilikėliais, drąsindamas žmones visą kelią, kol jie pasiekė Judėją. Užkopę į Ziono kalną, su džiaugsmu ir linksmybe jie atnašavo deginamąsias aukas, nes buvo saugiai sugrįžę. Nė vienas jų nežuvo.

Nesėkmė prie JamnijosTuo metu, kai Judas ir Jonatanas buvo Gileade, o jo brolis Simonas buvo Galilėjoje prie Ptolemaidės, Zecharijo sūnus Juozapas ir Azarijas, vadovaujantys kariuomenei, išgirdo apie jų žygdarbius ir apie jų didvyrišką karą. Jie tad sakė: “Pasižymėkime ir mes, žygiuodami ir kovodami su pagonimis, esančiais visur aplinkui”.

Jie tad, davę įsakymą su jais buvusiai kariuomenei, leidosi į žygį Jamnijos link. Bet Gorgijas ir jo vyrai išėjo iš miesto stoti į mūšį. Juozapas ir Azarijas buvo sumušti ir nuvyti iki pat Judėjos ribų. Tą dieną žuvo apie du tūkstančius izraeliečių. Taigi juos ištiko didelis pralaimėjimas, nes, manydami padarysią žygdarbį, jie nepaklausė Judo ir jo brolių. Jie net nepriklausė šeimai tų vyrų, kuriems buvo patikėtas Izraelio išgelbėjimas.

Sėkmė Idumėjoje ir Filistijoje Narsuolis Judas ir jo broliai buvo labai gerbiami visame Izraelyje ir visų pagonių, kur tik buvo girdimas jų vardas. Žmonės sveikindami spietėsi prie jų.

Judas ir jo broliai leidosi į žygį prieš Esavo palikuonis pietų krašte. Jis paėmė Hebroną ir jam pavaldžias gyvenvietes, sunaikino jo įtvirtinimus ir sudegino jį supančius bokštus. Iš ten leidosi į filistinų žemę ir perėjo Marisą. Tarp kritusiųjų tos dienos mūšyje buvo keletas kunigų, kurie išėjo neapgalvotai kovoti norėdami pasižymėti. Judas tada pasuko prieš Azotą, priklausantįjį filistinams. Išvartęs jų aukurus, sudeginęs jų dievų statulas ir apiplėšęs jų miestus, jis pasitraukė į Judo kraštą.

Antiocho pralaimėjimas ir mirtis Tuo tarpu karalius Antiochas, žygiuodamas per Aukštutines sritis, išgirdo, kad Persijoje yra miestas, vardu Elymajis, garsus savo aukso ir sidabro turtais, kad jo šventykla esanti labai turtinga ir turinti Makedonijos karaliaus Pilypo sūnaus Aleksandro, tapusio pirmuoju graikų karaliumi, ten paliktus auksinius skydus, šarvus ir ginklus. Jis tad, tenai nužygiavęs, bandė miestą paimti ir jį apiplėšti. Bet jam nepasisekė, nes miesto gyventojai, sužinoję apie jo užmojį, pasipriešino išeidami į mūšį su juo. Jis pabėgo ir, būdamas labai prislėgtas, traukėsi iš ten Babilono link.

Dar jam tebesant Persijoje, pasiuntinys atnešė žinią, kad karo pajėgos, siųstos į Judo kraštą, buvo priverstos bėgti; kad Lysijas iš pradžių buvo surengęs žygį su galinga kariuomene, bet buvęs izraeliečių išvytas; kad izraeliečiai buvo sustiprėję, praturtėję ginklais, reikmenimis ir gausiu grobiu, paimtais iš kariuomenių, kurias jie buvo nugalėję; kad jie buvo nuvertę Pabaisą, kurią jis buvo pastatęs Jeruzalėje ant aukuro; ir kad jie buvo apsupę aukštomis sienomis ne tik šventovę, kokia ji anksčiau yra buvusi, bet ir Bet-Zūro miestą.

Karalius, klausydamasis tų žinių, buvo klaiko apimtas ir tiesiog priblokštas. Iš širdgėlos, kad jo užmojai nuėjo niekais, karalių paguldė liga. Lovoje jis išgulėjo daug dienų ir, širdgėlos kankinamas, žinojo, kad artinasi mirtis.

Pasišaukęs visus savo Bičiulius, jiems tarė: “Miegas man nebeužmerkia akių, nes mano širdis plyšta iš nerimo. Sau tariu: ‘Į kokią nelaimę patekau! Į kokią kančios sietuvą esu įpuolęs! Juk kai valdžiau, buvau dosnus ir mylimas’. Dabar aš prisimenu pikta, padarytą Jeruzalėje, kai pagrobiau iš ten visus auksinius bei sidabrinius daiktus ir be jokios priežasties įsakiau sunaikinti visus Judo gyventojus. Aš žinau, kad už tai mane ištiko šios nelaimės. Nūn mirštu širdgėlos apimtas, svetimame krašte”.

Tada jis pasišaukė Pilypą, vieną iš savo Bičiulių, ir pavedė jam valdyti visą savo karalystę. Savo karaliaus vainiką, skraistę ir antspaudo žiedą jis padavė jam, įsakydamas, kad auklėtų karaliaus sūnų Antiochą ir paruoštų jį tapti karaliumi. Karalius Antiochas mirė Persijoje šimtas keturiasdešimt devintaisiais metais.

Tvirtovės apgulaLysijas, gavęs žinią, kad karalius mirė, įsodino į sostą įpėdiniu jo sūnų Antiochą, kurį buvo auklėjęs nuo vaikystės, ir davė jam Eupatoro vardą.

Tuo tarpu tvirtovės įgulos vyrai ir toliau laikė apgulę Izraelio šventovę. Visokiais būdais mėgino jiems daryti žalą ir stiprinti pagonis. Judas tad nutarė, kad jie turi būti sunaikinti, ir pašaukė visus žmones jų apgulti. Taigi šimtas penkiasdešimtaisiais metais jie suėjo ir apgulė tvirtovę. Jie pastatė apgulos bokštus ir kitus pabūklus. Bet keletas įgulos vyrų pabėgo iš apgulos, ir kai kurie iš Izraelio atsimetėlių prisidėjo prie jų. Nubėgę pas karalių, jie sakė: “Kaip ilgai tu delsi ginti mūsų teises ir atkeršyti už mūsų tautiečius? Mes sutikome tarnauti tavo tėvui, gyventi, kaip jis liepė, ir vykdyti jo įsakymus. Užtat mūsų tautos vaikai apgulė tvirtovę ir tapo mūsų priešais. Jie net nubaudė mirtimi iš mūsų visus, kuriuos tik pagavo, ir pagrobė mūsų paveldą. Ne tik prieš mus jie pakėlė ranką, bet puola visose tavo valdose. Štai dabar jie laiko apgulę net Jeruzalės tvirtovę, norėdami ją paimti. Jau yra įtvirtinę šventovę ir Bet-Zūrą! Jeigu tu tuojau pat jiems kelio neužkirsi, jie dar daugiau bėdų pridarys, ir tu nebegalėsi jų suvaldyti”.

Žygis prieš JudąKaralius, tai girdėdamas, įtūžo. Jis sušaukė visus savo Bičiulius, kariuomenės pareigūnus ir raitininkų vadus. Atžygiavo pas jį ir samdyta kariuomenė iš kitų karalysčių ir iš jūros salų. Jo karinių pajėgų skaičius buvo šimtas tūkstančių pėstininkų, dvidešimt tūkstančių raitininkų ir trisdešimt du karui apmokyti drambliai. Nužygiavę per Idumėją, jie pasistatė stovyklą prieš Bet-Zūrą. Per daugelį dienų jie kovojo ir statė apgulos pabūklus, bet žydai, išpuldami ir narsiai kovodami, juos sudegindavo.

Tada Judas paliko tvirtovę ir perkėlė savo stovyklą į Bet-Zechariją priešais karaliaus stovyklą. Karalius, atsikėlęs prieš aušrą, skubiai išvedė savo pajėgas į žygį palei kelią į Bet-Zechariją. Trimitams gaudžiant, jo kariuomenė pasirengė mūšiui. Drambliams buvo duota gerti vynuogių ir šilkmedžio uogų sunkos, kad jie būtų paruošti mūšiui. Tada gyvuliai buvo išdėstyti tarp dalinių. Su kiekvienu drambliu buvo išdėstyta tūkstantis vyrų, ginkluotų šarvais, žalvariniais šalmais ant galvų. Be to, prie kiekvieno gyvulio buvo priskirta penki šimtai rinktinių raitelių. Išdėstytieji kareiviai turėjo laikytis prie gyvulio. Kur tuo metu ėjo gyvulys, ten jie turėjo drauge eiti ir niekad jo nepalikti. Apsaugai ant dramblių buvo mediniai bokšteliai, tvirti ir dengti, pritvirtinti prie kiekvieno gyvulio ypatingais pakinktais. Ant kiekvieno dramblio buvo trys ginkluoti vyrai, kurie kovojo raiti, ir dramblio vedėjas indas. Likusius raitininkus vadas išdėstė šen ir ten abiejuose kovos rikiuotės šonuose, kad gąsdintų priešą ir būtų savo gretų apsaugoti. Saulei suspindėjus ant auksinių ir žalvarinių skydų, kalnai užsidegė jų spindesiu ir švietė tarsi įsiliepsnoję deglai. Dalis karaliaus kariuomenės driekėsi ant aukštų kalvų, kai kurie daliniai buvo lygumoje. Jie žengė į priekį tvirtomis, darniomis gretomis. Visi drebėjo nuo šios didžiulės minios daromo triukšmo, nuo žengiančios į mūšį kariuomenės griausmo ir ginklų žvangėjimo, nes iš tikrųjų tai buvo milžiniška ir galinga kariuomenė. Ir Judas su savo gretomis žengė į mūšį. Prasidėjo kova. Krito šeši šimtai karaliaus vyrų. Eleazaras, vadinamas Avaranu, pastebėjo, kad vienas iš dramblių buvo apdengtas karališka gūnia ir buvo didesnis už kitus. Jis tad pamanė, kad ant jo yra karalius. Taigi jis atidavė savo gyvybę, kad išgelbėtų tautą ir laimėtų sau amžiną vardą. Drąsiai veržėsi į dalinio vidurį, norėdamas dramblį pasiekti, ir guldė priešus iš dešinės ir iš kairės. Jie davė jam kelią, traukdamiesi į šonus. Palindęs po drambliu, jis smogė durklu jam iš apačios ir jį užmušė. Gyvulys sukrito ant jo, ir Eleazaras žuvo. Matydami karaliaus kariuomenės galybę ir nuožmų kareivių puolimą, Judas ir jo vyrai pasitraukė.

Tada dalis karaliaus kariuomenės nužygiavo užpulti Jeruzalės, o karalius pasistatė stovyklą Judėjoje ir prie Ziono kalno. Su Bet-Zūro žmonėmis jis sudarė taiką. Jie paliko miestą, nes neturėjo maisto, kad pajėgtų pakelti apgulą, nes tie metai krašte buvo šabo metai. Karalius užėmė Bet-Zūrą ir jam ginti skirtą įgulą. Daugelį dienų jis laikė šventovę apgultą. Pastatė apgulos bokštus, pabūklus svaidyti ugniai ir akmenims, įtaisus strėlėms šaudyti iš laidyklių. Ir gynėjai pasidirbo panašių karo pabūklų ir ilgą laiką tęsė kovas. Bet maisto sandėliuose jie neturėjo, nes tai buvo septintieji metai. Be to, nuo pagonių išsigelbėjusieji Judėjoje buvo išsekinę paskutinius sandėlius. Tik nedaugelis vyrų tebuvo pasilikę šventovėje, o kiti išsiskirstė po savo namus, nes badas buvo juos nukamavęs.

Taikos sutartisTuo tarpu Lysijas išgirdo, kad Pilypas, kurį karalius Antiochas dar gyvas būdamas buvo paskyręs auklėti jo sūnų Antiochą būti karaliumi, buvo sugrįžęs iš Persijos ir Medijos su kariuomene, išžygiavusia su karaliumi, ir mėgina pasiglemžti valdžią. Tai sužinojęs, Lysijas nedelsdamas nutarė pasitraukti. Kariuomenės vadams ir kareiviams jis sakė: “Kasdien mes einame silpnyn, mūsų maisto atsargos jau menkos, vieta, kurią laikome apgulę, yra stipri, o mes esame įpareigoti rūpintis karalystės reikalais. Dabar tad tarkimės su tais žmonėmis, sudarykime taiką su jais ir visa jų tauta. Leiskime jiems vėl gyventi pagal jų įstatymus, kaip jie anksčiau darė. Juk dėl įstatymų, kuriuos mes panaikinome, jie įpyko ir visa tai padarė”.

Karaliui ir pareigūnams kalba patiko. Jis tad pasiuntė apgultiesiems taikos pasiūlymą, ir jie priėmė jį. Karalius ir pareigūnai patvirtino jiems sutartį savo priesaika. Apgultieji tad paliko tvirtovę. Bet kai karalius užėjo ant Ziono kalno ir pamatė, kaip ta vieta buvo įtvirtinta, sulaužė priesaiką, kurią buvo padaręs, ir įsakė nugriauti tvirtovę supančią sieną. Paskui skubiai išžygiavo ir sugrįžo į Antiochiją. Čia rado Pilypą, valdantį miestą, kovojo su juo ir jėga paėmė miestą.

Demetrijus tampa karaliumi Šimtas penkiasdešimt pirmaisiais metais Seleuko sūnus Demetrijus išvyko iš Romos ir, atvykęs su keletu vyrų į vieną pajūrio miestą, pradėjo ten karaliauti. Jam rengiantis įžengti į savo protėvių rūmus, kareiviai suėmė Antiochą ir Lysiją, norėdami juos perduoti jam. Kai jam apie tai buvo pranešta, jis tarė: “Jų veido man nerodykite!” Kareiviai tad juos nužudė, ir Demetrijus atsisėdo į savo karalystės sostą.

Tada visi izraeliečiai, atsimetę nuo Įstatymo ir nedorėliai, suėjo pas jį. Jų vadas buvo Alkimas, kuris troško tapti vyriausiuoju kunigu. Karaliui jie apskundė tautą. “Judas ir jo broliai, – jie sakė, – išžudė visus tavo Bičiulius ir mus iš mūsų krašto išvarė. Dabar tad pasiųsk vyrą, kuriuo tu pasitiki. Tenukeliauja ir tepamato, kaip Judas nuniokojo mus ir karaliaus valdas. Tenubaudžia juos ir visus, kurie jiems padeda”.

Karalius tad išrinko Bakchidą, vieną iš Karaliaus Bičiulių, Anapus Upės srities valdytoją. Jis buvo įžymus žmogus karalystėje ir ištikimas karaliui. Karalius išsiuntė jį drauge su nedorėliu Alkimu, kuriam jis suteikė vyriausiojo kunigo vietą, jam įsakydamas atkeršyti izraeliečiams. Jie tad leidosi į žygį ir, atvykę į Judą su didele kariuomene, nusiuntė pasiuntinius pas Judą ir jo brolius siūlyti taikos klastingais žodžiais. Bet šie į jų žodžius nekreipė dėmesio, nes matė, kad jie buvo atvykę su didele kariuomene.

Nepaisant to, Rašto žinovų būrys nuėjo ieškoti teisingo sprendimo. Hasidimai buvo pirmieji, norintys ieškoti su jais taikos, nes jie manė: “Kunigas iš Aarono palikuonių atėjo su kariuomene. Jis mums nieko pikta nedarys”. Alkimas su jais kalbėjosi taikingai, netgi prisiekė, tardamas: “Mes net nebandysime nei jūsų, nei jūsų Bičiulių užgauti”. Jie patikėjo. O jis šešiasdešimt iš jų suėmė ir tą pačią dieną nužudė, taip įvykdydamas Rašto žodžius:

“Kūnus tavo ištikimųjų jie išmėtė,
jų kraują išliejo visur Jeruzalės apylinkėse,
nebuvo kam jų palaidoti”.

Tada visą tautą sukaustė baimė ir išgąstis. “Neturi jie nei tiesos, nei teisingumo, – sakė žmonės, – jie sulaužė sutartį, nepaisydami duotos priesaikos”.

Vėliau Bakchidas paliko Jeruzalę ir pasistatė stovyklą prie Bet- Zaito. Jis įsakė suimti daugelį vyrų, kurie buvo pas jį perbėgę, bei keletą iš mūsų žmonių ir juos nužudyti nustumiant į didžiąją vandens talpyklą. Pavedęs Alkimui valdyti sritį, paliko jam būrį kareivių, o pats sugrįžo pas karalių.

Alkimas darė visa, kad išsilaikytų savo vyriausiojo kunigo vietoje. Prie jo būrėsi visi tautos triukšmadariai. Pasigrobę Judo krašto valdžią, jie darė daug žalos Izraeliui. Judas matė visą žalą, Alkimo ir jo rėmėjų daromą izraeliečiams, kur kas didesnę, negu pagonys buvo padarę. Judas tad perėjo visą Judėjos žemę ir keršijo perbėgėliams, užkirsdamas kelią esantiems mieste eiti į kaimus. Ilgainiui Alkimas, pastebėjęs, kad Judas su savo rėmėjais stiprėja, ir supratęs, kad pats yra bejėgis jiems priešintis, sugrįžo pas karalių ir kaltino juos dideliais nusikaltimais.

Nikanoras pralaimi mūšįTada karalius išsiuntė Nikanorą, vieną iš savo įžymiausių vadų, nuožmų Izraelio priešą, įsakydamas išnaikinti tautą. Nikanoras tad, įėjęs į Jeruzalę, lydimas didelės kariuomenės, nusiuntė su klasta Judui ir broliams šitokį taikingą žodį: “Tenebūna tarp manęs ir jūsų nesantaikos. Su keletu vyrų ateisiu taikingai pasimatyti veidas į veidą”. Jis tad atėjo pas Judą, ir jiedu taikingai pasisveikino. Bet kareiviai buvo pasirengę Judą pagrobti. Judui paaiškėjo, kad Nikanoras buvo atėjęs pas jį su klasta, jis tapo atsargesnis ir atsisakė su juo vėl susitikti. Nikanoras, pajutęs, kad jo sąmokslas atskleistas, išžygiavo į Kafar-Salamą susitikti su Judu mūšyje. Beveik penki šimtai vyrų iš Nikanoro kariuomenės krito, o likusieji subėgo į Dovydo miestą.

Grasinimas ŠventyklaiPo šių įvykių Nikanoras užkopė ant Ziono kalno. Kai kurie kunigai iš šventovės ir kai kurie tautos seniūnai išėjo jo taikingai pasveikinti ir parodyti jam deginamąją auką, kuri buvo aukojama už karalių. Bet jis iš jų tyčiojosi, juos išjuokė ir padarė nešvarius. Įžūliai kalbėjo ir įpykęs prisiekė, tardamas: “Jeigu Judas ir jo kariuomenė nebus atiduoti tuojau pat man į rankas, kai tik sugrįšiu nugalėjęs, šią šventyklą sudeginsiu”. Nikanoras išėjo labai įniršęs.

Tada kunigai vėl suėjo į vidų ir sustojo prieš aukurą ir Šventyklą. Verkdami jie meldėsi:

“Tu pasirinkai šiuos Namus,
kad jie būtų vadinami tavo vardu
ir būtų tavo tautos maldos ir prašymo Namai.
Atkeršyk šiam žmogui ir jo kariuomenei,
tekrinta jie nuo kalavijo.
Atsimink jų šventvagiškas kalbas,
neleisk jiems gyviems išlikti”.

Nikanoro pralaimėjimas prie AdasosNikanoras išžygiavo iš Jeruzalės ir pasistatė stovyklą prie Bet-Horono, kur prie jo prisidėjo Sirijos kariuomenė. O Judas pasistatė stovyklą su trim tūkstančiais vyrų prie Adasos. Čia Judas meldėsi:

“Tuomet, kai karaliaus pasiuntiniai
šventvagiškai kalbėjo,
tavo angelas nuėjęs užmušė
iš jų aštuoniasdešimt penkis tūkstančius.
Taip tad šiandien mūsų akyse
sutriuškink šią kariuomenę!
Težino visi kiti,
kad Nikanoras šventvagiškai kalbėjo
apie tavo šventovę.
Teisk jį pagal jo nedorumą!”

Abi kariuomenės susitiko mūšyje Adaro mėnesio tryliktąją dieną. Nikanoro kariuomenė buvo sutriuškinta, o jis pats pirmas žuvo mūšyje. Jo kareiviai, pamatę, kad Nikanoras žuvo, metę ginklus pabėgo. Judas ir jo vyrai juos vijosi visą dieną nuo Adasos iki Gazaros apylinkių, įkandin šaukdami trimitais į kovą. Išgirdę šaukimą, iš visų aplinkinių Judėjos kaimų išėjo žmonės ir, puolę bėglius iš šonų, varė juos atgal pas besivejančius. Visi žuvo nuo kalavijo, nė vienas neišliko gyvas. Judas ir jo vyrai pasiėmė karo laimikį ir grobį. Jie nukirto Nikanorui galvą bei dešinę ranką, kurią iš įžūlumo jis buvo pakėlęs, ir parnešę pakabino netoli Jeruzalės. Švęsdami tą dieną kaip didelę iškilmę, žmonės labai džiaugėsi. Buvo nutarta, kad toji diena turi būti švenčiama kasmet Adaro mėnesio tryliktąją dieną. Vėliau Judėja trumpą laiką buvo rami.

Sutartis su romėnais Judas buvo girdėjęs apie romėnų garsą: kad jie yra didelė galybė, kad jie draugiškai elgiasi su visais, kurie dėjosi prie jų bendram reikalui, ir kad jie sudarė draugystės sutartį su visais, kurie į juos kreipėsi. Iš tikrųjų jie buvo labai galingi. Jam buvo pranešta apie jų karus ir žygdarbius užkariaujant galatus ir priverčiant juos mokėti duoklę. Jie buvo kovoję ispanų šalyje, ten paimdami sidabro ir aukso kasyklas. Tą visą sritį jie buvo užkariavę savo sumanumu ir ištverme, nors ji buvo ir didelė šalis, ir toli nuo Romos. Jie buvo kovoję ir su karaliais, atžygiavusiais jų užpulti iš tolimų žemės pakraščių, kol juos sutriuškinę ir, ištikę dideliu pralaimėjimu, privertę mokėti metinę duoklę. Jie buvo mūšyje sutriuškinę ir padarę sau pavaldžius ir Pilypą, ir makedoniečių karalių Persėją, ir kitus, išdrįsusius su jais kariauti. Jie buvo nugalėję ir Azijos karalių Antiochą Didįjį, stojusį prieš juos su šimtu dvidešimčia dramblių, raitija, kovos vežimais ir milžiniška kariuomene. Jis buvęs jų sutriuškintas. Paėmę jį gyvą, romėnai privertę jį ir jo įpėdinius sumokėti didelę duoklę, duoti įkaitų ir užleisti kai kurias geriausias valdas – Indijos, Medijos ir Lydijos šalis. Iš jo atėmę, romėnai atidavę jas karaliui Eumenui. Graikijos gyventojams užsimojus eiti į žygį ir juos sunaikinti, romėnai, apie tai sužinoję, pasiuntė vieną karvedį prieš graikus ir su jais kariavo. Daug jų buvę sužeista ir nukauta. Romėnai, paėmę jų žmonas ir vaikus, išvarė į nelaisvę. Romėnai juos plėšę, paėmę jų žemę, išgriovę jų tvirtoves ir pavertę juos vergais iki šios dienos. Visas kitas karalystes ir salas, kurios kada nors buvę drįsusios jiems pasipriešinti, romėnai sunaikinę ir pavergę, bet su savo draugais ir tais, kurie jais pasitiki, romėnai palaiką draugystę. Arti ir toli jie padarę karalius sau pavaldžius, visus, girdinčius apie romėnų garsą, apimanti baimė. Iš tikrųjų kam jie norėję padėti tapti karaliais, tie karaliavę, ir nuvertę nuo sosto tuos, kuriuos norėję. Taigi romėnai buvo pasiekę galybės viršūnę. Tačiau nė vienas jų nei užsidėjęs vainiką, nei vilkėjęs purpuru ženklan savo didybės, bet jie pasistatę sau senato namus, ir juose trys šimtai ir dvidešimt vyrų kasdien svarstą, kaip palaikyti tautoje tvarką. Jie kasmet pavedą valdymą vienam žmogui suteikdami metams galią visam kraštui, visi klausą to vieno žmogaus, nesą tarp jų nei pavydo, nei nepasitikėjimo.

Judas tad, išrinkęs Akoso sūnaus Jono sūnų Eupolemą ir Eleazaro sūnų Jasoną, pasiuntė juos į Romą, norėdamas sudaryti su romėnais draugystės bei gynybos sąjungą, kad atsikratytų graikų jungo. Mat jiems buvo aišku, kad graikų karalystė stūmė Izraelį į tikrą vergiją. Taigi, atvykę į Romą po ilgos kelionės, jie nuėjo į senatą ir taip kalbėjo: “Judas Makabėjas, jo broliai ir žydų tauta mus atsiuntė pas jus. Mes norime sudaryti su jumis gynybos bei taikos sąjungą ir įsirašyti į jūsų sąjungininkų ir bičiulių tarpą”. Senatas jų pasiūlymą priėmė. Čia yra nuorašas laiško, kurį romėnai, įraižę varinėse lentelėse, nusiuntė į Jeruzalę, kad būtų ten laikomas kaip taikos ir sąjungos įrašas:

“Gerovė telydi per amžius romėnus ir žydų tautą jūroje ir žemėje! Tenepasiekia jų nei kalavijas, nei priešas! Bet jeigu kiltų pirma karas prieš Romą ar bet kurį jos sąjungininką kurioje nors jos valdų, žydų tauta iš visos širdies teiks jiems pagalbą, kaip sąlygos reikalauja. Jie neteiks ir neparūpins priešui nei grūdų, nei ginklų, nei lėšų ar laivų, kaip buvo sutarta Romoje. Jie vykdys savo įsipareigojimus, negaudami jokio atlygio. Tokiu pat būdu, jeigu kiltų pirma karas prieš žydų tautą, romėnai noriai elgsis kaip sąjungininkai, kaip sąlygos reikalaus. Jie neteiks žydų užpuolikui nei grūdų, nei ginklų, nei lėšų ar laivų, kaip buvo sutarta Romoje. Romėnai vykdys savo įsipareigojimus be klastos. Su tokiomis sąlygomis romėnai sudarė sutartį su žydų tauta. Bet jeigu vėliau abi pusės nutartų ką nors pridėti ar atimti, jos tai gali daryti savo nuožiūra. Tai, ką jie nutars pridėti ar atimti, galios. O dėl karaliaus Demetrijaus nusikaltimų jums, mes jam taip parašėme: ‘Kam gi padarei savo jungą sunkų mūsų bičiuliams, mūsų sąjungininkams, žydams? Taigi jeigu jie vėl kreipsis į mus su skundu ant jūsų, mes ginsime jų teises, kovodami su jumis jūroje ir žemėje'”.

Beer-Zaito mūšis ir Judo Makabėjo mirtis Demetrijus, sužinojęs, kad Nikanoras ir jo kariuomenė yra žuvę mūšyje, antrąkart išsiuntė į Judo kraštą Bakchidą ir Alkimą drauge su dešiniuoju savo kariuomenės sparnu. Jie pasuko keliu, vedančiu į Galilėją, ir, pasistatę stovyklą priešais šlaitą prie Arbelos, ją paėmė ir užmušė daug žmonių. Šimtas penkiasdešimt antrųjų metų pirmąjį mėnesį jie pasistatė stovyklą šalia Jeruzalės. Tada jie leidosi su dvidešimčia tūkstančių vyrų ir dviem tūkstančiais raitijos Bereos link. Judas su trimis tūkstančiais rinktinių vyrų buvo įkūręs stovyklą prie Elasos. Jo vyrai, matydami tokią didelę priešo kareivių daugybę, buvo klaiko apimti. Daugelis jų traukėsi iš stovyklos, kol ilgainiui liko ne daugiau kaip aštuoni šimtai vyrų.

Matydamas, kad jo kariuomenė tirpsta kaip tik tuo metu, kai mūšis čia pat, Judas buvo priblokštas. Laiko jiems suburti nebuvo. Tačiau, nors ir pats bijodamas, pasilikusiems su juo vyrams jis tarė: “Kelkimės! Pirmyn prieš mūsų priešus! Galbūt mes būsime pakankamai stiprūs su jais kovoti!” Vyrai mėgino jį atkalbėti, sakydami: “Tikrai nepajėgsime. Dabar verčiau gelbėkime savo gyvastį. Sugrįžkime vedini savo broliais ir tada kovokime su jais. Mūsų per mažai!” Bet Judas atsakė: “Jokiu būdu tokio dalyko nedarysime, nuo jų nebėgsime! Jeigu atėjo mūsų valanda, bent mirkime kaip vyrai už savo brolius, nepalikime nieko, kas būtų dėmė mūsų geram vardui”.

Tada Bakchido kariuomenė išžygiavo iš stovyklos ir išsidėstė mūšiui. Raitija buvo padalyta į du raitininkų būrius, laidyklininkai bei lankininkai žengė gretų priešakyje, o visi narsuoliai vyrai buvo pirmoje gretoje. Bakchidas buvo prie dešiniojo sparno. Mūšio gretos su raitininkų būriais prie abiejų šonų artinosi gaudžiant trimitams. Ir Judo vyrai pūtė savo trimitus. Žemė drebėjo nuo kariuomenių ūžesio. Mūšis šėlo nuo ryto iki vakaro.

Judui pastebėjus, kad Bakchidas ir pagrindinė jo kariuomenės jėga buvo dešiniajame sparne, visi jo drąsiausi vyrai susitelkė apie jį. Dešinįjį sparną sutriuškinę, jie vijosi priešą iki pat Azoto kalno. Bet vyrai kairiajame sparne, matydami, kad dešinysis sparnas buvo priverstas trauktis, pasisuko ir metėsi iš paskos Judui bei jo vyrams, puldami juos iš užnugario. Mūšis tapo dar nuožmesnis. Abi pusės jame neteko daug sužeistų ir žuvusių. Žuvo taip pat ir Judas, o išlikusieji pabėgo.

Jonatanas ir Simonas, paėmę savo brolį Judą, palaidojo jį savo protėvių kape prie Modeino ir apraudojo. Iš tikrųjų jo raudojo visas Izraelis su didele širdgėla. Jie daug dienų gedėjo, sakydami:

“O, kaip žuvo didvyris,
Izraelio gelbėtojas!”

Kiti Judo darbai, jo mūšiai ir atlikti žygdarbiai bei jo dvasios didybė nebuvo aprašyti, nes jų buvo pernelyg daug.

D. JONATANO ŽYGIAI

Bakchidas ir JonatanasPo Judo mirties atsimetėliai nuo Įstatymo pakėlė galvas visose Izraelio vietose, ir vėl pasirodė visokiausi nedorėliai. Tomis dienomis ten buvo baisus badas, net ir žemė palinko į nedorėlių pusę. Bakchidas sąmoningai pasirinko religijos priešus ir padarė juos krašto šeimininkais. O jie metėsi ieškoti Judo draugų ir juos gaudyti. Būdavo, atveda pas Bakchidą, kad juos nubaustų ir iš jų pasityčiotų. Taigi Izraelyje prasidėjo nuožmi priespauda, kokios nebuvo buvę nuo to meto, kai pranašai liovėsi tarp jų reikštis.

Tada visi susirinko ir Jonatanui tarė: “Nuo to meto, kai mirė tavo brolis Judas, nebuvo kito vyro, panašaus į jį, galinčio pasipriešinti mūsų priešams, tokiems žmonėms kaip Bakchidas ir kiti, kurie nekenčia mūsų tautos. Nūn tad mes išrinkome tave šiandien užimti jo vietą, kad kaip mūsų valdovas ir vadas vestum mus į kovą”. Nuo to laiko Jonatanas pradėjo vadovauti savo brolio Judo vietoje.

Bakchidas, apie tai sužinojęs, stengėsi jį nužudyti. Bet Jonatanas ir jo brolis Simonas bei visi su jais buvę vyrai apie tai išgirdo ir, pabėgę į Tekoos tyrus, pasistatė stovyklą prie Asfaro vandens talpyklos. Bakchidas, gavęs apie tai žinią šabo dieną, irgi persikėlė per Jordaną su visa savo kariuomene.

Tad Jonatanas pasiuntė savo brolį, vadovaujantį gurguolėms, kad paprašytų jo bičiulių nabatėjų leisti pas juos pasidėti jų gana didelę mantą. Bet užpuolė Jambrio klanas iš Medabos ir, pagrobę Joną bei visa, ką jis turėjo, nuėjo sau su grobiu. Vėliau Jonatanui ir jo broliui Simonui buvo pranešta: “Jambrio klanas kelia dideles vestuves ir veda į namus nuotaką, vieno Kanaano didikų dukterį iš Nadabato, su didele palyda”. Atsimindami savo brolio Jono kraują, jie nuėjo ir pasislėpė kalno priedangoje. Apsižvalgę jie staiga pamatė triukšmingą eiseną su labai daug mantos. O jaunasis su savo draugais ir broliais, lydimi būgnelių su žvangučiais, muzikos instrumentų, gerai ginkluoti išėjo jų pasitikti. Tada tiedu, pakilę prieš juos iš savo pasalos, metėsi juos žudyti. Daug buvo sužeistų ir kritusių, o išlikusieji pabėgo į kalną. Buvo paimta visa jų manta. Taigi vestuvės virto gedulu, o jų giesmininkų balsai – rauda. Atkeršiję už savo brolio kraują, jie sugrįžo į Jordano pelkes.

Bakchidas, apie tai išgirdęs, šabo dieną nužygiavo prie Jordano krantų su didele kariuomene. Jonatanas savo vyrams tarė: “Kelkimės! Kovokime už savo gyvastį, nes šiandien nėra taip, kaip buvo vakar ar užvakar. Pasižiūrėkite! Mūšis mums prieš akis, už nugaros Jordano vandenys, o vienoje ir kitoje pusėje pelkės ir tankmės. Nėra kur pabėgti. Nūn tad šaukitės Dangaus, kad būtumėte išgelbėti iš mūsų priešų rankos”. Prasidėjo kova vyro prieš vyrą. Jonatanas ištiesė ranką Bakchidui smogti, bet šis nuo jo pasitraukė. Tada Jonatanas ir jo vyrai šoko į Jordaną ir nuplaukė prie kito kranto, o priešas per Jordaną jų vytis nesikėlė. Tą dieną žuvo apie tūkstantį Bakchido vyrų.

Bakchidas sugrįžo į Jeruzalę ir ėmėsi įtvirtinėti Judėjos miestus. Jis pastatė tvirtovę ir Jeriche, ir Emause, ir Bet-Horone, ir Bet-Elyje, ir Timnate, ir Faratone, ir Tefone su aukštomis sienomis ir vartais su skląsčiais. Jose paliko įgulas, kad neduotų ramybės Izraeliui. Jis įtvirtino ir Bet-Zūro miestą, Gazarą ir tvirtovę Jeruzalėje, pastatydamas įgulas ir aprūpindamas maisto sandėliais. Paėmęs krašto vadų sūnus įkaitais, Bakchidas laikė juos kalėjime Jeruzalės tvirtovėje.

Šimtas penkiasdešimt trečiųjų metų antrąjį mėnesį Alkimas įsakė nugriauti vidinio šventovės kiemo sieną. Jis pranašų darbą nugriovė! Bet jis tik pradėjo griauti. Kaip tik tuo metu jį ištiko liga, ir jo darbai buvo nutraukti. Jis nebegalėjo atverti burnos, nes buvo taip paralyžiuotas, kad nei žodžio beištarė, nei apie namus ką įsakinėjo. Galop Alkimas ir mirė baisiai kentėdamas. Alkimui mirus, Bakchidas sugrįžo pas karalių, ir Judėja buvo palikta dvejus metus ramybėje.

Tada visi atsimetėliai nuo Įstatymo surengė nedorą sąmokslą. “Štai, – jie sakė, – Jonatanas ir jo rėmėjai gyvena be rūpesčio savo namuose ir jaučiasi saugūs. Dabar tad pakvieskime Bakchidą, ir jis suims juos visus per vieną naktį”. Nuvykę pas jį, su juo susitarė. Bakchidas leidosi į žygį su didele kariuomene ir nusiuntė slapta laiškus į Judėją visiems savo sąjungininkams, kad suimtų Jonataną ir jo vyrus. Tačiau to padaryti jie negalėjo, nes jų sąmokslas iškilo viešumon. Užtat Jonatano vyrai nutvėrė apie penkiasdešimt krašte gyvenančių atsakingų už šį sąmokslą vyrų ir juos užmušė.

Tada Jonatanas drauge su savo vyrais ir Simonu pasitraukė į Bet- Basį tyruose. Atstatę išgriautąsias tos vietovės dalis, ją įtvirtino. Bakchidas, apie tai sužinojęs, sutelkė visas savo pajėgas ir pranešė visiems savo rėmėjams Judėjoje. Nužygiavęs jis įsirengė stovyklą priešais Bet-Basį ir, statydamas apgulos pabūklus, su juo kovojo daug dienų.

O Jonatanas, palikęs savo brolį Simoną mieste, lydimas mažo vyrų būrio, išsmuko į kaimo vietoves. Jis parbloškė Odomerą bei jo brolius ir Fasirono žmones jų stovykloje. Tada jie pradėjo neduoti ramybės ir puldinėti Bakchido pajėgas. O Simonas ir jo vyrai, išpuolę iš miesto, padegė apgulos pabūklus. Galop jie nugalėjo Bakchidą mūšyje. Tai jį labai kankino, nes jo užmojis ir žygis nuėjo niekais. Širsdamas ant atsimetėlių, patarusių jam daryti žygį į kraštą, daugelį jų Bakchidas užmušė. Tada jis apsisprendė grįžti į savo šalį.

Jonatanas, apie tai sužinojęs, nusiuntė pas jį pasiuntinius, siūlydamas tartis dėl taikos ir paleisti belaisvius. Bakchidas, sutikęs su jo pasiūlymais, juos įvykdė, prisiekdamas, kad niekad nemėginsiąs jam pakenkti per visas likusias savo gyvenimo dienas. Paleidęs belaisvius, kuriuos buvo anksčiau paėmęs iš Judo krašto, jis apsisuko ir sugrįžo į savo šalį. Į jų žemę niekad daugiau nebežygiavo.

Taigi kalavijas liovėsi šėlti Izraelyje. Jonatanas apsigyveno Michmase ir pradėjo teisėjauti tautai. Jis sunaikino Izraelio atsimetėlius nuo Įstatymo.

Aleksandro sukilimas Šimtas šešiasdešimtaisiais metais Antiocho sūnus Aleksandras Epifanas subūrė kariuomenę ir paėmė Ptolemaidę. Gyventojų mielai sutiktas, jis pradėjo karaliauti. Apie tai išgirdęs, karalius Demetrijus sutelkė didžiules pajėgas ir išžygiavo susitikti su juo mūšyje. Be to, Demetrijus pasiuntė Jonatanui labai taikingą laišką, pažadėdamas jį pagerbti. Mat jis sau sakė: “Kreipkimės į jį pirmieji ir susitaikykim, kol jis nespėjo susimokyti prieš mus su Aleksandru. Juk jis atsimins visas skriaudas, kurias esame padarę ir jam, ir jo broliams, ir jo tautai”. Demetrijus tad suteikė jam teisę rinkti kariuomenę, aprūpinti ją ginklais bei laikyti save jo sąjungininku ir įsakė, kad tvirtovėje laikomi įkaitai būtų jam perduoti.

Taigi Jonatanas, įžygiavęs į Jeruzalę, perskaitė tą laišką girdint visiems žmonėms. Vyrams, esantiems tvirtovėje, žinia, kad karalius suteikė jam teisę rinkti kariuomenę, kėlė klaiką. Bet jie perdavė įkaitus Jonatanui, o jis atidavė juos tėvams. Tada Jonatanas apsigyveno Jeruzalėje ir ėmėsi atstatyti ir atnaujinti miestą. Darbų vadovams įsakė statyti sienas ir gynybos įtvirtinimus aplink Ziono kalną, kad jie būtų stipresni, iš keturkampių akmenų. Jie taip ir padarė.

Svetimšaliai, esantys Bakchido statytose tvirtovėse, išbėgiojo. Palikę savo vietas, visi sugrįžo į savo šalį. Tik Bet-Zūre buvo likę keletas atsimetėlių nuo Įstatymo ir įsakymų, nes jis buvo prieglaudos vieta.

Jonatanas remia AleksandrąKaralius Aleksandras išgirdo apie Jonatanui duotus Demetrijaus pažadus. Jam buvo pranešta ir apie Jonatano bei jo brolių kovas ir žygdarbius bei sunkumus, kuriuos jie turėjo pakelti. “Argi mes galėtume kitą tokį vyrą rasti? – jis sušuko. – Mes turime padaryti jį tuojau pat savo draugu ir sąjungininku!” Jis tad parašė Jonatanui laišką, kreipdamasis į jį šiais žodžiais:

“Karalius Aleksandras savo broliui
Jonatanui.
Džiugus pasveikinimas!
Mes girdėjome apie tave, kad esi narsus galiūnas ir vertas būti mūsų draugu. Todėl mes tave šiandien paskyrėme būti tavo tautos vyriausiuoju kunigu. Tu turi būti vadinamas Karaliaus bičiuliu. Tu turi rūpintis mūsų reikalais ir palaikyti su mumis draugystę”.

Jis nusiuntė Jonatanui ir purpurinę skraistę bei auksinį vainiką.

Jonatanas tad apsivilko šventuoju apdaru šimtas šešiasdešimtųjų metų septintą mėnesį, per Palapinių iškilmę, rinko kariuomenę ir parūpino daugybę ginklų. Demetrijus, išgirdęs apie tuos dalykus, susirūpino ir sakė: “Ką mes padarėme! Juk Aleksandras mums už akių užbėgo, draugystę su žydais laimėdamas ir pagerindamas savo padėtį! Ir aš jiems parašysiu, siūlydamas paskatų ir žadėdamas jiems garbės ir dovanų, galbūt jie ateis man į pagalbą”. Taigi jis pasiuntė jiems tokį laišką:

“Karalius Demetrijus žydų tautai.
Džiugus pasveikinimas!
Mes girdėjome, jūs laikėtės sutarčių su mumis, likotės draugiški mums ir neperėjote pas mūsų priešus. Tai mus labai džiugina. Likite tad mums ištikimi ir toliau. Jums mes atlyginsime už jūsų gerą elgesį su mumis. Jums mes suteiksime daug lengvatų ir duosime dovanų. Dabar tad aš išlaisvinu jus ir taip pat atleidžiu visus žydus nuo duoklės, nuo druskos muito ir vainikų mokesčio. Užuot išrinkęs trečdalį grūdų derliaus ir pusę vaismedžių vaisių, kaip turėtų būti mano dalis, aš atsisakau tos teisės nuo šiandien visam laikui. Nei dabar, nei ateityje aš nerinksiu jų iš Judo krašto nei iš trijų prie jo iš Samarijos prijungtų sričių. Tebūna Jeruzalė ir jos žemė, jos dešimtinės ir mokesčiai šventi ir atleisti nuo mokesčių. Aš išsižadu taip pat ir teisės valdyti tvirtovę, esančią Jeruzalėje, ir perduodu ją vyriausiajam kunigui, kad pastatytų joje įgulą iš savo parinktų vyrų. Visiems žydams, paimtiems į nelaisvę iš Judo krašto į bet kurią mano karalystės valdą, aš grąžinu laisvę be išpirkos. Nuo visų mokesčių, net ant jų galvijų uždėtųjų, tebūna jie atleisti. Visos iškilmės, šabai, jaunaties bei privalomos švenčių dienos ir trys dienos prieš iškilmę bei trys dienos po iškilmės – visos jos tebūna dienos atleidimo ir palengvinimo visiems žydams, esantiems mano karalystėje. Niekas neturi teisės ko nors iš jų reikalauti ar ką nors iš jų trukdyti bet kokiu reikalu. Tebūna trisdešimt tūkstančių žydų priimti į karaliaus kariuomenę ir tegauna jie tokį pat išlaikymą, koks priklauso karaliaus karo pajėgoms. Tebūna kai kurie jų skiriami į svarbias karaliaus tvirtoves, tebūna kai kurie jų skiriami į atsakingas vietas karalystėje. Tebūna jų pareigūnai ir vadai paskirti iš jų pačių, tegyvena jie pagal savo įstatymus, lygiai kaip karalius ir yra įsakęs Judo krašte. Anos trys sritys, kurios yra pridėtos prie Judėjos iš Samarijos, tebūna taip suvienytos su Judėja, kad jos priklausytų vienam valdovui ir būtų pavaldžios tik vyriausiajam kunigui. Ptolemaidę ir jos apylinkes aš duodu kaip dovaną Jeruzalės šventovei reikalingoms šventovės išlaidoms padengti. Aš duodu taip pat ir asmenišką metinę penkiolikos tūkstančių sidabrinių šekelių dovaną iš karaliaus įplaukų sąskaitų, paimtų iš artimiausių vietų mano valdose. Visos papildomos lėšos, kurių pareigūnai neperdavė, kaip jie buvo darę ankstesniais metais, nuo dabar bus perduodamos šventyklos reikalams. Be to, anie penkių tūkstančių sidabrinių šekelių mokesčiai, kuriuos mano pareigūnai imdavo kasmet iš šventyklos įplaukų, yra panaikinami, nes tos lėšos priklauso joje tarnaujantiems kunigams. Kas tik ieškos prieglaudos Jeruzalės šventykloje ar bet kur joje, nesumokėjęs mokesčių karaliui ar prasiskolinęs, tebūna jam atleista ir tebūna jam sugrąžinta visa jo nuosavybė mano karalystėje. Šventovės ir jos pastatų atstatymo ir atnaujinimo išlaidos tebūna apmokėtos iš karaliaus įplaukų. Panašiai ir Jeruzalės sienų atstatymas bei jų įtvirtinimas iš visų šonų, ir Judėjos sienų atstatymas tebūna apmokėtas iš karaliaus įplaukų”.

Jonatanas ir žmonės, išklausę šių žodžių, jais nepatikėjo ir atmetė juos, nes atsiminė didelę Demetrijaus skriaudą, kurią jis buvo padaręs Izraeliui, ir kaip nuožmiai jis buvo juos engęs. Jie tad nutarė remti Aleksandrą, nes jis pirmasis taikingai į juos kreipėsi, ir liko jo sąjungininkai per visą jo gyvenimą.

Karalius Aleksandras, sutelkęs didžiulę kariuomenę, pasistatė savo stovyklą priešais Demetrijų. Abu karaliai išėjo į mūšį. Demetrijaus kariuomenė buvo priversta bėgti. Aleksandras vijosi ir juos įveikė. Jis narsiai tęsė kovą lig saulėlydžio. Tą dieną Demetrijus žuvo.

Aleksandro sąjunga su EgiptuTada Aleksandras išsiuntė pasiuntinius pas Egipto karalių Ptolemėją su tokia žinia:

“Aš sugrįžau į savo karalystę, įžengiau į savo protėvių sostą ir pradėjau valdyti. Aš nugalėjau Demetrijų ir atsiėmiau mūsų valdas. Su juo kovojau mūšyje, mes sutriuškinome jį bei jo kariuomenę ir įžengėme į jo karalystės sostą. Dabar tad sudarykime draugystės sutartį vienas su kitu. Duok man savo dukterį žmona, ir aš tapsiu tavo žentu. Aš duosiu tau ir jai tavęs vertų dovanų”.

O karalius Ptolemėjas šitaip atsakė: “Laiminga ta diena, kurią sugrįžai į savo tėvų kraštą ir atsisėdai jų karalystės soste! Dabar tad aš darysiu, kaip rašei, bet susitik su manimi Ptolemaidėje, kad galėtume vienas kitą pamatyti, ir aš tapsiu tavo uošviu, kaip tu pasiūlei”.

Ptolemėjas tad su savo dukterimi Kleopatra leidosi į kelionę iš Egipto ir atvyko į Ptolemaidę šimtas šešiasdešimt antraisiais metais. Karalius Aleksandras jį pasitiko, ir Ptolemėjas davė savo dukterį jam žmona ir iškėlė vestuves Ptolemaidėje, kaip karaliams įprasta daryti, su didžia iškilme.

Karalius Aleksandras parašė ir Jonatanui, kad atvyktų su juo susitikti. Jis tad, nuvykęs į Ptolemaidę su didele iškilme, susitiko su abiem karaliais ir davė jiems bei jų Bičiuliams sidabro bei aukso ir daug dovanų, padarydamas jiems gerą įspūdį. Tuo pačiu metu būrys niekšų izraeliečių, atsimetėlių nuo Įstatymo, susibūrė apkaltinti jį, bet karalius nekreipė į juos dėmesio. Jis įsakė nuvilkti Jonatano drabužius ir apvilkti jį purpuru, ir taip buvo padaryta. Karalius jį ir šalia savęs pasisodino. “Nueikite su juo į miesto vidurį, – įsakė jis savo pareigūnams, – ir paskelbkite, kad neleidžiama kelti prieš jį jokių skundų. Tenevargina jo nė vienas, nesvarbu kokia būtų priežastis”. Jo kaltintojai tad, pamatę jam tuo paskelbimu teikiamą garbę ir jį patį apvilktą purpuru, visi išbėgiojo. Be to, karalius, pagerbdamas Jonataną, įrašė jį tarp savo Pirmųjų bičiulių ir paskyrė jį karo vadu bei srities valdytoju. Tada Jonatanas, kupinas džiaugsmo, sugrįžo į Jeruzalę ramybėje.

Jonatanas nugali ApolonijųŠimtas šešiasdešimt penktaisiais metais Demetrijaus sūnus Demetrijus atvyko iš Kretos į savo tėvų šalį. Karalius Aleksandras, apie tai išgirdęs, labai susirūpino ir sugrįžo į Antiochiją. Demetrijus Koile-Sirijos valdytoju paskyrė Apolonijų. Sutelkęs didelę kariuomenę, Apolonijus pasistatė savo stovyklą prie Jamnijos. Iš ten jis nusiuntė vyriausiajam kunigui Jonatanui tokį žodį:

“Tu tik vienas mums priešinies. Dėl tavęs esu išjuokiamas ir gėdinamas. Kam gi rodai galybę prieš mus kalnuose? Jeigu tu pasitiki savo pajėgomis, atžygiuok pas mus į lygumą, ir ten išmėginkime vienas kito jėgą. Miestų jėga yra mano pusėje. Pasiklausk ir sužinok, kas esu aš ir kas yra tie kiti, kurie man padeda. Žmonės tau pasakys, kad tu negali stoti į kovą su manimi, nes tavo tėvai, būdami savo žemėje, du sykius buvo priversti bėgti. Dabar tad tu nepajėgsi atsilaikyti prieš mano raitiją ir tokią kariuomenę, kaip ši, lygumoje, kur nėra nei uolos, nei akmens, nei jokios vietos kur pabėgti”.

Išgirdęs Apolonijaus žodžius, Jonatanas pasijuto įžeistas. Išsirinkęs dešimt tūkstančių vyrų, jis leidosi į žygį iš Jeruzalės, o jo brolis Simonas prisidėjo jam pagelbėti. Jis pasistatė savo stovyklą prie Jopės, bet miesto gyventojai uždarė miesto vartus, nes ten Apolonijus turėjo įgulą. Žydams jį apgulus, miesto gyventojus apėmė baimė. Miesto vartus jie atidarė, ir Jonatanas Jopę paėmė.

Gavęs apie tai žinią, Apolonijus išrikiavo žygiui tris tūkstančius raitijos bei didelę pėsčiųjų kariuomenę ir išžygiavo Azoto link, tarsi norėdamas miestą peržygiuoti. Betgi tuo pačiu metu jis slinko į lygumą, kur turėjo didžiulį raitijos dalinį ir juo pasitikėjo. Jonatanas nusivijo jį iki Azoto, ir kariuomenės pradėjo mūšį. Apolonijus buvo palikęs tūkstančio raitininkų pasalą jų užnugaryje. Jonatanas suvokė, kad jo užnugaryje yra pasala, nes priešas buvo apsupęs jo kariuomenę ir šaudė strėlėmis į jo vyrus nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės. Betgi jo vyrai tvirtai laikėsi, kaip Jonatanas buvo įsakęs, o priešo arkliai išvargo.

Tada Simonas atvedė savo pajėgas ir pradėjo mūšį su priešo gretomis. Jų raitija buvo išvargusi, priešo gretos palūžo prieš jį, ir jie buvo priversti bėgti. Jų raitininkai buvo per daug išskirstyti lygumoje. Jie tad, nubėgę į Azotą, suėjo į savo stabo Bet-Dagono šventyklą. Bet Jonatanas sudegino Azotą bei visus aplinkinius miestus ir paėmė iš jų grobį. Sudegino ir Dagono šventyklą bei visus, ieškojusius joje prieglaudos. Žuvusiųjų nuo kalavijo ir tų, kurie buvo gyvi sudeginti, iš viso buvo aštuoni tūkstančiai.

Jonatanas, iš ten pasitraukęs, pasistatė stovyklą prie Aškelono. To miesto gyventojai išėjo su didele iškilme jo pasitikti. Tada jis ir jo vyrai, apsikrovę gausiu grobiu, sugrįžo į Jeruzalę.

Kai karalius Aleksandras išgirdo apie tuos įvykius, jis Jonataną dar labiau pagerbė. Jis atsiuntė jam tokią auksinę sagę, kokia paprastai dovanojama Karaliaus Giminaičiams. Be to, jis atidavė jam Ekroną ir visas jo žemes kaip nuosavybę.

Demetrijaus ir Ptolemėjo sąjunga Tuo tarpu Egipto karalius, sutelkęs dideles karines pajėgas, gausias tarsi pajūrio smiltys, ir daug laivų, mėgino klasta paimti Aleksandro karalystę ir pridėti ją prie savosios. Jis sakėsi žygiuojąs į Siriją taikingų norų vedamas. Miestų gyventojai atidarė jam vartus ir ėjo jo pasitikti. Mat Aleksandras buvo jiems įsakęs tai daryti, nes Ptolemėjas buvo jo uošvis. Betgi Ptolemėjas, įėjęs į miestus, palikdavo kiekviename savo ginkluotų pajėgų įgulą.

Kai jis pasiekė Azotą, gyventojai jam parodė sudegintą Dagono šventyklą, sunaikintą Azotą bei nuniokotas jo apylinkes, visur tysančius lavonus ir suanglėjusius lavonus tų, kuriuos Jonatanas buvo sudeginęs kare. Jie buvo sumesti į krūvas prie jo kelio. Norėdami nuteikti karalių iš anksto prieš Jonataną, jie papasakojo ir visa, ką Jonatanas buvo padaręs, tačiau karalius tylėjo. Jonatanas pasitiko karalių labai iškilmingai Jopėje. Jiedu vienas kitą pasveikino ir ten praleido naktį. Jonatanas, palydėjęs karalių iki pat upės, vardu Eleuteras, sugrįžo į Jeruzalę.

O karalius Ptolemėjas savo ruožtu paėmė pajūrio miestus iki pajūrio Seleukijos. Visą laiką jis brandino sąmokslą prieš Aleksandrą. Jis nusiuntė pasiuntinius pas karalių Demetrijų, tardamas: “Eikš, sudarykime mūsų sandorą. Aš tau duosiu savo dukterį žmona, kurią yra vedęs Aleksandras, ir tu būsi karaliumi savo tėvo karalystėje. Mat aš gailiuosi, kad daviau tam žmogui savo dukterį. Juk jis mėgino mane nužudyti!” Ptolemėjas kaltino Aleksandrą, kad jis troško paimti jo karalystę. Ptolemėjas tad, atėmęs iš jo savo dukterį ir atidavęs Demetrijui, nutraukė santykius su Aleksandru. Jų nesantaika iškilo į viešumą.

Tada Ptolemėjas, įžygiavęs į Antiochiją, užsidėjo Azijos karaliaus vainiką. Taigi jis nešiojo ant galvos du vainikus – Egipto ir Azijos.

Aleksandro ir Ptolemėjo mirtis O karalius Aleksandras visą tą laiką buvo Kilikijoje, nes tos srities gyventojai buvo sukėlę maištą. Kai Aleksandras apie tai išgirdo, jis atžygiavo mūšiui su savo varžovu. Ptolemėjas išėjo prieš jį su galinga kariuomene ir privertė jį bėgti. Aleksandras, ieškodamas prieglobsčio, nubėgo į Arabiją, o karalius Ptolemėjas tapo nugalėtoju. Zabdielis Arabas, nukirtęs Aleksandrui galvą, atsiuntė ją Ptolemėjui. Bet po trejeto dienų Ptolemėjas mirė, ir jo įgulos įgulos buvo tvirtovių gyventojų sunaikintos. Taigi Demetrijus tapo karaliumi šimtas šešiasdešimt septintaisiais metais.

Sutartis su DemetrijumiTomis dienomis Jonatanas pašaukė prie ginklų Judėjos vyrus pulti tvirtovės Jeruzalėje. Prieš ją buvo pastatyta daug apgulos pabūklų. Bet keletas atsimetėlių, nekenčiančių savo tautos, nuėję pas karalių Demetrijų, pranešė jam, kad Jonatanas yra apgulęs tvirtovę. Žinia karalių labai supykino. Vos ją išgirdęs, tuojau pat leidosi kelionėn į Ptolemaidę. Jis parašė Jonatanui laišką, kad nutrauktų apgulą ir atvyktų kiek galima greičiau ir susitiktų su juo pasitarti Ptolemaidėje.

Tai išgirdęs, Jonatanas įsakė tęsti apgulą. Tada su rinktine palyda keleto Izraelio seniūnų ir keleto kunigų jis išdrįso statyti save į pavojų. Pasiėmęs su savimi ir sidabro, ir aukso, ir apdarų, ir daug kitokių dovanų, jis nuvyko pas karalių į Ptolemaidę. Ir jam pasisekė pelnyti jo malonę. Nors vienas ar kitas jo tautos atsimetėlių nesiliovė jį skųsti, karalius elgėsi su juo, kaip jo pirmtakai buvo elgęsi: išaukštino jį visų savo Bičiulių akivaizdoje. Jis patvirtino jį vyriausiojo kunigo vietoje, pripažino visus jam anksčiau suteiktus garbės apdovanojimus ir įsakė įtraukti jį į Pirmųjų bičiulių sąrašą.

O Jonatanas paprašė karalių atleisti Judėją ir tris Samarijos sritis nuo mokesčių, žadėdamas jam už tai tris šimtus talentų. Karalius sutiko ir parašė apie tuos dalykus Jonatanui tokį raštą:

“Karalius Demetrijus savo broliui Jonatanui ir žydų tautai. Džiugus pasveikinimas!

Mes parašėme apie jus giminaičiui Lastenui. Dabar siunčiame jums šį mūsų rašto nuorašą, kad žinotumėte:

‘Karalius Demetrijus savo tėvui Lastenui. Džiugus pasveikinimas!

Mes nutarėme atlyginti žydų tautai, mūsų sąjungininkei, uoliai vykdančiai mums padarytus įsipareigojimus, už jų rodomą ištikimybę. Todėl mes patvirtiname jiems ne tik Judėjos žemės nuosavybę, bet taip pat ir trijų sričių – Afairemos, Lydos ir Ramatajimų. Tos sritys drauge su joms pavaldžiomis gyvenvietėmis buvo prijungtos prie Judėjos iš Samarijos. Visiems atnašaujantiems auką Jeruzalėje mes suteikėme atleidimą nuo karaliaus mokesčių, kuriuos anksčiau karalius iš jų kasmet imdavo nuo laukų ir vaismedžių derliaus. Nuo šio meto mes suteikiame jiems atleidimą nuo mokesčių už kitus dalykus, būtent, kas priklauso mums už dešimtines, kas priklauso mums kaip duoklė ir galop kas priklauso mums kaip mokesčiai už druskos duobes bei už vainikus. Nuo šiol nė viena šių lengvatų nebus niekad atšaukta. Užtat pasirūpinkite, kad būtų padarytas šio rašto nuorašas. Tebūna jis perduotas Jonatanui ir išstatytas žymioje vietoje šventajame kalne'”.

Tryfono intrigosKaralius Demetrijus matė, kad kraštas jo valdžioje buvo ramus ir nebuvo kas jam priešintųsi, todėl jis paleido visas savo karines pajėgas, pasiųsdamas visus vyrus namo, išskyrus svetimtaučių dalinius, pasamdytus iš tautų salose. Užtat visi karinių pajėgų vyrai, tarnavę jo pirmtakams, jo nekentė. Kažkoks Tryfonas, anksčiau buvęs vienas iš Aleksandro rėmėjų, pastebėjęs, kad visos karinės pajėgos murma ant Demetrijaus, nuvyko pas Imalkuę Arabą, auginantį jaunutį Aleksandro sūnų Antiochą. Tryfonas primygtinai jį įtikinėjo perduoti berniuką jam, girdi, padarysiąs jį karaliumi vietoj jo tėvo. Be to, jis papasakojo Imalkuei, ką Demetrijus buvo padaręs, ir apie neapykantą, sukeltą jam kariuomenėje. Ten jis išbuvo ilgą laiką.

Jonatanas padeda Demetrijui Tuo tarpu Jonatanas buvo nusiuntęs prašymą karaliui Demetrijui, kad atitrauktų iš tvirtovės Jeruzalėje ir iš kitų tvirtovių savo įgulas, nes jos nesiliovė puldinėti Izraelio. Demetrijus taip atsakė Jonatanui: “Ne tik ko prašai aš padarysiu tau ir tavo tautai, bet ir suteiksiu didesnę garbę tau bei tavo tautai, kai tik bus proga. O dabar tu gerai pasielgsi, jei atsiųsi vyrų, kad padėtų man kovoti, nes visa mano kariuomenė kelia maištą”. Jonatanas tad nusiuntė jam tris tūkstančius patyrusių vyrų į Antiochiją. Jiems atžygiavus, karalius labai apsidžiaugė.

Miesto gyventojai, šimtas dvidešimt tūkstančių, susitelkė mieste, norėdami užmušti karalių. Bet karalius pabėgo į rūmus. Tada miesto gyventojai, užėmę pagrindines gatves, pradėjo pulti. Karalius tad pasišaukė į pagalbą žydus. Jie visi susibūrė aplink jį, paskui išsisklaidė ir po miestą. Tą dieną jie užmušė apie šimtą tūkstančių miesto gyventojų. Jie padegė miestą ir kartu, paimdami sau daug grobio, išgelbėjo karalių. Miesto gyventojai, matydami, kad žydai tvarkėsi mieste, kaip jiems patiko, neteko drąsos ir šaukėsi karaliaus, maldaudami: “Suteik mums paliaubas! Tesiliauja žydai kovoti su mumis ir mūsų miestu!” Žydai tad, metę savo ginklus, susitaikė. Taigi žydai įgijo garbės karaliaus akyse ir visų jo pavaldinių akyse. Išgarsėję visoje jo karalystėje, jie sugrįžo į Jeruzalę, nešini gausiu grobiu.

Karalius Demetrijus vėl tvirtai sėdėjo savo karalystės soste, ir visa šalis buvo rami jo valdžioje. Betgi jis sulaužė savo pažadų žodį ir atsitolino nuo Jonatano. Užuot atsilyginęs už visas paslaugas, kurias Jonatanas buvo jam padaręs, Demetrijus padarė jam daug bėdų.

Sąjunga su TryfonuTada sugrįžo Tryfonas su jaunuoju berniuku Antiochu, kuris tapo karaliumi ir buvo apvainikuotas. Visi kareiviai, kuriuos Demetrijus buvo paleidęs, susitelkė apie Antiochą ir kovojo su Demetrijumi, priversdami jį bėgti. Tryfonas paėmė dramblius ir užėmė Antiochiją. Tada jaunasis Antiochas parašė Jonatanui tokį laišką:

“Aš tvirtinu tave vyriausiojo kunigo vietoje, skiriu tave keturių sričių valdytoju ir padarau tave vienu iš Karaliaus bičiulių”.

Jis nusiuntė jam ir auksinių lėkščių bei stalo indų rinkinį, suteikė Jonatanui teisę gerti iš auksinių taurių, dėvėti purpurą ir nešioti auksinę sagę. O Jonatano brolį Simoną paskyrė valdytoju srities nuo Tyro Kopėčių iki Egipto ribos.

Tada Jonatanas leidosi į žygį ir aplankė sritį Anapus Eufrato, peržygiuodamas per miestus. Visos Sirijos karinės pajėgos susitelkė pas jį kaip sąjungininkai. Jam atžygiavus į Aškeloną, miesto gyventojai išėjo iškilmingai jo pasitikti. Iš ten jis nužygiavo į Gazą, bet Gazos gyventojai uždarė jam vartus. Jis tad apgulė miestą, niokodamas ugnimi jos apylinkes ir apiplėšdamas. Gazos gyventojai maldavo Jonataną pasigailėti, ir jis suteikė jiems taiką. Betgi jis paėmė vadų sūnus įkaitais ir išsiuntė juos į Jeruzalę. Tada jis žygiavo per kraštą iki pat Damasko.

Karas su DemetrijumiJonatanas sužinojo, kad Demetrijaus karvedžiai buvo atžygiavę su stipria kariuomene į Kadešą Galilėjoje, norėdami jį pašalinti iš tarnybos. Palikęs savo brolį krašte, jis nužygiavo jų pasitikti. Simonas pasistatė savo stovyklą prie Bet- Zūro, laikė apgulęs miestą ilgą laiką ir vargino jo gyventojus. Jiems paprašius taikos, jis suteikė. Išvaręs juos iš miesto, jis užėmė jį ir paliko ten įgulą.

O Jonatanas ir jo kariuomenė pasistatė stovyklą prie Genezareto vandenų. Anksti kitą rytą jie nužygiavo į Hazoro lygumą. Ten, priešais jį lygumoje, buvo svetimšalių kariuomenė. Svetimšaliai buvo atskyrę dalinį pulti Jonatanui iš pasalų kalnuose, o visa kariuomenė pasitiko jį akis į akį. Pasalų daliniui išlindus iš kalnų ir pradėjus mūšį, visi Jonatano vyrai pabėgo. Nė vienas jų nepasiliko, išskyrus kariuomenės vadus Absalomo sūnų Matatiją ir Chalpio sūnų Judą. Jonatanas persiplėšė savo drabužius ir, pabarstęs sau ant galvos dulkių, meldėsi. Paskui, sugrįžęs į mūšį, taip smogė priešui, kad tas buvo priverstas bėgti. Kai tai pamatė jo bėgantys vyrai, jie sugrįžo ir prisidėjo prie jo. Nusiviję priešą iki pat jų stovyklos prie Kadešo, ten jie pasistatė savo stovyklą. Tą dieną krito trys tūkstančiai svetimtaučių kareivių. Tada Jonatanas sugrįžo į Jeruzalę.

Sąjunga su Roma ir Sparta Jonatanas, matydamas, kad laikas jam palankus, išsiuntė į Romą rinktinius vyrus, kad patvirtintų ir atnaujintų draugystės sutartį su romėnais. Tuo pačiu tikslu jis išsiuntė laiškus ir į Spartą bei kitas vietas.

Jie tad, atvykę į Romą, nuėjo į senatą ir tarė: “Vyriausiasis kunigas Jonatanas ir žydų tauta atsiuntė mus atnaujinti pirmykštės draugystės ir sąjungos su jais”. Romėnai davė jiems laiškų valdžios žmonėms įvairiose vietose pakeliui, kad padėtų pasiuntiniams saugiai sugrįžti į Judo kraštą.

O šis yra nuorašas laiško, kurį Jonatanas parašė spartiečiams:

“Vyriausiasis kunigas Jonatanas, tautos Seniūnų taryba, kunigai ir visa žydų tauta savo broliams spartiečiams. Džiugus pasveikinimas!

Jau kadaise buvo atsiųstas vyriausiajam kunigui Onijui laiškas iš Arijaus, buvusio tuomet jūsų karaliumi, kuriame pareikšta, kad esate iš tikrųjų mūsų broliai, kaip liudija pridėtas nuorašas. Onijas, iškilmingai sutikęs pasiuntinį, priėmė laišką, kuriame buvo aiškiai kalbama apie sąjungą ir draugystę. Mes savo ruožtu, nors mums to ir nereikia, nes turime savo rankose šventųjų Knygų paguodą, išdrįstame siųsti jums žodį, kad atnaujintume su jumis broliškus ryšius ir draugystę, idant netaptume jums svetimi, nes jau yra daug laiko praslinkę nuo tada, kai jūs mums laišką atsiuntėte. Mes tad atsimename jus kiekviena proga, ir savo iškilmėse, ir kitomis švenčių dienomis, aukomis, kurias atnašaujame, bei maldomis, kaip yra teisinga ir dera atsiminti brolius. Ir mes džiaugiamės jūsų garbe.

Tačiau mes patyrėme daug sunkumų ir daug karų, nes aplinkiniai karaliai kariavo su mumis. Mes nenorėjome varginti jūsų ir kitų savo sąjungininkų bei draugų per tuos karus. Turėdami Dangaus paramą, buvome išgelbėti nuo priešų, o jie buvo pažeminti. Mes tad, pasirinkę Antiocho sūnų Numenijų ir Jasono sūnų Antipaterį, pasiuntėme juos į Romą, kad atnaujintų mūsų pirmykštę draugystę ir sąjungą. Mes jiems įsakėme, kad nuvyktų pas jus, pasveikintų jus ir perduotų jums mūsų laišką apie mūsų brolystės atnaujinimą. Malonėkite tad atsiųsti mums apie tai atsakymą”.

Šis yra nuorašas laiško, kuris buvo atsiųstas Onijui:

“Arijus, spartiečių karalius, vyriausiajam kunigui Onijui. Džiugus pasveikinimas!

Buvo atrasta raštuose apie spartiečius ir žydus, kad jie esą broliai ir kad abi tautos kilusios iš Abraomo giminės. Dabar tad, kadangi mes tai sužinojome, malonėkite parašyti mums, kaip jums einasi. Mes savo ruožtu jums pranešame, kad jūsų kaimenės ir nuosavybė priklauso mums, lygiai kaip mūsiškės priklauso jums. Užtat mes savo pasiuntiniams įsakome, kad jums apie tai būtų pranešta”.

Žygis prieš Demetrijaus II pajėgasJonataną pasiekė žinia, kad Demetrijaus karvedžiai yra sugrįžę jo užpulti su didesne kariuomene negu anksčiau. Jis tad leidosi į žygį iš Jeruzalės ir pasitiko juos Hamato apylinkėse, neduodamas jiems laiko įžygiuoti į savo šalį. Jų stovyklon jis išsiuntė žvalgus. Sugrįžę jie pranešė Jonatanui, kad priešas pasiruošęs pulti žydus tą naktį. Tad, saulei nusileidus, Jonatanas įsakė savo pajėgoms būti pasirengusioms visą naktį ir išdėstė apie stovyklą saugas. Priešas, išgirdęs, kad Jonatanas ir jo pajėgos pasirengusios mūšiui, klaiko apimtas prarado drąsą. Užkūrė tad savo stovykloje laužus ir pasitraukė. O Jonatanas ir jo pajėgos nesužinojo, kas buvo įvykę, iki pat ryto, nes jie matė, kad laužai degė. Tada Jonatanas metėsi jų vytis, bet nebepasivijo, nes jie jau buvo persikėlę per Eleutero upę. Užtat Jonatanas, pasisukęs į šoną prieš arabus, vadinamus zabadėjais, juos nugalėjo ir paėmė iš jų grobį. Tada, palikęs stovyklą, tęsė žygį į Damaską ir peržygiavo visą sritį.

Ir Simonas leidosi į žygį ir įsiveržė iki pat Aškelono ir aplinkinių tvirtovių. Paskui jis pasisuko į Jopę ir ją užėmė, nes sužinojo, kad jos gyventojai buvo norėję šią tvirtovę perduoti Demetrijaus šalininkams. Simonas paliko ten jai saugoti įgulą.

Jonatanas sugrįžęs sušaukė tautos seniūnus ir nutarė su jais statyti tvirtoves Judėjoje, paaukštinti Jeruzalės sienas ir pastatyti aukštą užtvarą tarp tvirtovės ir miesto, kad tvirtovė būtų atskirta nuo miesto ir jos įgula nebegalėtų nei ko pirkti, nei ko parduoti. Žmonės tad suėjo miesto atstatyti. Sienos dalis prie slėnio rytų šone buvo išgriuvusi. Jonatanas atstatė miesto dalį, vadinamą Chafenata. O Simonas atstatė Adidą Šefeloje, sustiprino jos įtvirtinimus, įstatydamas vartus su skląsčiais.

Jonatanas paimamas į nelaisvę Tryfonas rengė sąmokslą, norėdamas tapti Azijos karaliumi, užsidėti vainiką ir pakelti ranką prieš Antiochą. Betgi jis bijojo, kad Jonatanas gali sukliudyti ir stoti prieš jį. Stengdamasis jį pagrobti ir nužudyti, Tryfonas leidosi į žygį ir pasiekė Bet-Šeaną. Jonatanas išėjo jo pasitikti su keturiasdešimčia tūkstančių rinktinių kareivių ir atžygiavo prie Bet- Šeano. Tryfonas, pamatęs, kad jis atžygiavo su didele kariuomene, nedrįso prieš jį rankos kelti. Jis tad, iškilmingai jį sutikęs, išgyrė visiems savo Bičiuliams ir davė dovanų. Be to, įsakė visiems savo Bičiuliams ir savo kareiviams klausyti Jonatano lygiai taip, kaip savęs. Galop jis Jonatanui tarė: “Kam gi visus tuos žmones vargini, juk karo tarp mūsų nėra? Dabar tad paleisk juos. Teeina namo. Pasirink sau keletą vyrų, kad tave lydėtų, ir eime drauge į Ptolemaidę. Aš tau ją perduosiu kartu su kitomis tvirtovėmis ir likusia kariuomene bei visais pareigūnais. Tada žygiuosiu namo. Iš tikrųjų tam čia ir esu”.

Jonatanas juo patikėjo ir darė, ką jis pasiūlė. Paleido savo kareivius, ir jie nuėjo namo į Judo kraštą. Pasilikęs su savimi tris tūkstančius vyrų, iš jų du tūkstančius paliko Galilėjoje, o vienas tūkstantis liko jo palydai. Tačiau, vos Jonatanui įėjus į Ptolemaidę, gyventojai uždarė savo miesto vartus, suėmė jį, o visus su juo atėjusius išžudė kalaviju. Be to, Tryfonas išsiuntė pėstininkų ir raitininkų dalinius į Galilėją ir Didžiąją lygumą, kad sunaikintų visus Jonatano kareivius. Tačiau jie, manydami, kad Jonatanas buvo suimtas ir žuvo drauge su visa savo palyda, drąsino vieni kitus ir tankia gretų rikiuote metėsi į mūšį. Jų priešai, matydami, kad jie buvo pasirengę kovoti lig mirties, pasitraukė. Žydų kareiviai tad saugiai sugrįžo į Judo kraštą. Iš tikrųjų, didžios baimės apimti, jie raudojo Jonatano ir jo palydos vyrų. Visas Izraelis išgyveno didelį gedulą.

Visos aplinkinės tautos stengėsi juos sunaikinti. “Jie nebeturi nei vado, nei sąjungininko, – jos sakė, – dabar tad eikime su jais kariauti. Ištrinsime iš žmonijos net jų atminimą”.

E. SIMONAS, VYRIAUSIASIS KUNIGAS IR ETNARCHAS

Žydų vadas Simonas Simonas išgirdo, kad Tryfonas buvo sutelkęs didžiulę kariuomenę, rengėsi užpulti ir sunaikinti Judo kraštą. Jausdamas žmonių nerimą ir baimę, jis nuvyko į Jeruzalę. Susišaukęs žmones, drąsindamas juos tarė: “Jūs patys žinote, ką mano broliai, aš ir mano tėvo namai esame padarę dėl įstatymų ir šventovės. Jūs žinote ir apie kovas bei pavojus, kuriuos mums teko pakelti. Dėl tos priežasties žuvo visi mano broliai, visi dėl Izraelio, ir aš likau vienas. Dabar tad, gink Dieve, kad tausočiau savo gyvastį ištikus bet kokiam sunkiam išmėginimui! Juk aš nesu vertingesnis už savo brolius! Taigi aš atkeršysiu už savo tautą bei šventovę ir už jūsų žmonas bei vaikus, nes visos tautos yra susitelkusios iš neapykantos mums sunaikinti”.

Klausantis šių žodžių, žmonių dvasia atgijo. “Tu esi mūsų vadas vietoj Judo ir tavo brolio Jonatano, – jie atsakė pakeltu balsu, – kovok mūsų kovas. Visa, ką mums sakysi, darysime!” Tada jis pašaukė prie ginklų visus pajėgius kovoti vyrus, skubiai užbaigė statyti Jeruzalės sienas ir įtvirtino ją iš visų pusių. Absalomo sūnų Jonataną jis pasiuntė į Jopę su stipriu daliniu. Išvaręs iš jos užgrobikus, jis ten pasiliko.

Tryfono apgaulėTada Tryfonas pajudėjo iš Ptolemaidės su didžiule kariuomene Judo krašto pulti, pasiimdamas su savimi ir Jonataną kaip belaisvį. Simonas pasistatė stovyklą Adidoje prie lygumos. Tryfonas, sužinojęs, kad Simonas tapo brolio Jonatano įpėdiniu ir rengėsi su juo kovoti, nusiuntė pas jį pasiuntinius su žinia: “Tavo brolis Jonatanas buvo skolingas karaliaus iždui už turėtas tarnybas. Užtat mes jį ir laikome nelaisvėje. Atsiųsk tad šimtą sidabrinių talentų ir du jo sūnus įkaitais, kad paleistas prieš mus nesukiltų, ir mes jį paleisime”.

Nors Simonas suprato, kad jie kalba apgaulingai, betgi pasiuntė paimti pinigų ir berniukų, kad nesukeltų didelio priešiškumo tarp žmonių ir nebūtų sakoma: “Jonatanas žuvo dėl to, kad Simonas nesiuntė už jį pinigų ir sūnų”. Jis tad išsiuntė abu sūnus ir šimtą talentų, bet Tryfonas nesilaikė žodžio ir Jonatano nepaleido. Paskui Tryfonas, darydamas Adoros keliu lankstą, atžygiavo pulti krašto ir jo sunaikinti. Bet Simonas ir jo kariuomenė priešinosi jam, kur tik jis mėgino žygiuoti. Tuo tarpu vyrai tvirtovėje vis siuntė pasiuntinius pas Tryfoną, ragindami jį veržtis pas juos dykumos keliu ir aprūpinti juos maistu. Tryfonas tad parengė žygiui visą savo raitiją, bet tą naktį tiek prisnigo, kad nebuvo įmanoma dėl sniego leistis į žygį. Jis tad pasitraukė ir išžygiavo į Gileadą. Pasiekęs Baskamą, Tryfonas įsakė nužudyti Jonataną. Ten jis buvo ir palaidotas. Tada Tryfonas sugrįžo į savo šalį.

Jonatano kapasSimonas pasiuntė keletą vyrų, kad pargabentų jo brolio Jonatano palaikus, ir palaidojo juos Modeine, savo protėvių mieste. Visas Izraelis apraudojo jį dideliu gedulu ir daug dienų jo gedėjo. Ant savo tėvo ir brolių kapo Simonas pastatė paminklą iš tašytų, priekinėje ir užpakalinėje pusėse nugludintų akmenų, įspūdingą savo aukščiu. Be to, jis priešpriešiais pastatė septynias piramides savo tėvui ir motinai bei keturiems broliams. Piramidėms jis sumanė menišką aplinką, apsupdamas jas aukštais stulpais. Ant stulpų jis paliepė pritaisyti amžinam atminimui šarvus, o šalia šarvų buvo įraižyti laivai, kurie galėtų būti matomi visų plaukiančių jūra. Kapas, kurį jis pastatė Modeine, tebėra ten iki šios dienos.

Sąjunga tarp Simono ir Demetrijaus IITryfonas elgėsi klastingai su jaunuoju karaliumi Antiochu. Jį nužudė ir, užsidėdamas Azijos karaliaus vainiką, jo vietoje tapo karaliumi. Jo valdžia buvo nelaimė visam kraštui. Simonas savo ruožtu atstatė Judėjos tvirtoves, jas aplinkui apsupdamas aukštais bokštais, storomis sienomis ir vartais su skląsčiais. Tvirtoves jis aprūpino maisto atsargomis. Be to, Simonas parinko pasiuntinius ir nusiuntė juos pas Demetrijų su prašymu, kad suteiktų kraštui atleidimą nuo mokesčių, nes Tryfonas buvo mokėjęs tik plėšti. Karalius Demetrijus patenkino jo prašymą. Jam atsakydamas jis parašė tokį laišką:

“Karalius Demetrijus Simonui, vyriausiajam kunigui ir Karalių bičiuliui, visiems Seniūnams ir žydų tautai. Džiugus pasveikinimas!

Mes gavome auksinį vainiką ir palmės šaką, kuriuos jūs siuntėte, esame pasirengę sudaryti su jumis visuotinę taiką ir parašyti mūsų pareigūnams, kad suteiktų jums atleidimą nuo duoklės. Visos lengvatos, kurias esame jums suteikę, lieka galioti, o tvirtovės, kurias pastatėte, tebūna jūsų nuosavybė. Mes atleidžiame netyčinius ir tyčinius, iki šiol padarytus nusikaltimus, panaikiname vainiko mokestį, kurį privalėjote duoti. Bet kokie kiti mokesčiai, renkami Jeruzalėje, nebus daugiau renkami. Jeigu kas iš jūsų yra tinkamas būti įrašytas į mūsų asmens tarnybą, tegu būna įrašytas. Tebūna tarp mūsų taika”.

Taigi šimtas septyniasdešimtaisiais metais Izraelis nusikratė pagonių jungo. Žmonės savo raštuose ir sutartyse pradėjo rašyti: “Simono, vyriausiojo kunigo, karvedžio ir žydų vado, pirmaisiais metais”.

Užimama Gazara ir TvirtovėTomis dienomis Simonas apgulė Gazarą, apsupdamas ją karinėmis stovyklomis. Padaręs apgulos pabūklą, pristūmė jį prie miesto ir, pramušęs spragą viename bokšte, jį paėmė. Vyrai, buvę apgulos pabūkle, sušoko į miestą. Mieste kilo didelis sąmyšis. Miesto vyrai su savo žmonomis ir vaikais, palipę ant sienos perplėštais drabužiais, pakeltu balsu šaukė, prašydami Simoną suteikti jiems paliaubas. “Nesielk su mumis žiūrėdamas mūsų nedorų darbų, – jie maldavo, – bet savo gailestingumo”. Simonas tad su jais susitarė ir kovą sustabdė. Tačiau jis išvarė gyventojus iš miesto ir išvalė namus, kuriuose buvo rasti stabai. Tada jis, lydimas giesmių ir psalmių, įžengė į miestą. Pašalinęs iš jo visa, kas buvo nešvaru, jis apgyvendino jame žmones, kurie laikėsi Įstatymo, ir, jį įtvirtinęs, pasistatė sau buveinę.

Tvirtovės įgulos vyrams Jeruzalėje buvo užkirstas kelias išeiti į kaimą ir sugrįžti, nusipirkti ir parduoti. Taigi jie buvo labai išalkę. Daugelis jų badu numirė. Galop jie ėmė maldauti Simoną, kad skelbtų ir jiems taiką. Jis taip ir padarė. Išvaręs juos iš tvirtovės, jis pašalino iš jos nešvarumus. Šimtas septyniasdešimt pirmaisiais metais, antrojo mėnesio dvidešimt trečiąją dieną , žydai įžengė į ją su šlovės šauksmais ir palmių šakomis, arfomis, cimbolais ir lyromis, giedodami psalmes ir giesmes, nes didysis priešas buvo sutriuškintas ir pašalintas iš Izraelio. Simonas įsakė, kad ta diena būtų kasmet džiaugsmingai švenčiama. Jis palei tvirtovę pagerino Šventyklos kalno įtvirtinimus ir ten apsigyveno su savo vyrais. Simonas, matydamas, kad jo sūnus Jonas jau buvo tapęs subrendusiu vyru, paskyrė jį visų karinių pajėgų vadu ir davė jam buveinę Gazaroje.

Demetrijus patenka į nelaisvę Šimtas septyniasdešimt antraisiais metais karalius Demetrijus, sutelkęs kariuomenę, nužygiavo į Mediją, ieškodamas pagalbos kovojant su Tryfonu. Arsakas, Persijos ir Medijos karalius, išgirdęs, kad įsiveržė į jo žemes, išsiuntė žygin vieną iš savo karvedžių Demetrijaus gyvo paimti į nelaisvę. Karvedys leidosi žygin ir, paėmęs į nelaisvę, atgabeno jį pas Arsaką, kuris įmetė jį į kalėjimą.

Simono garsas

“Kraštas gyveno taikiai per visas Simono dienas.
Jis rūpinosi savo tautos gerove.
Žmonės gėrėjosi jo galybe
ir jo didingumu per visą jo gyvenimą.
Jis apvainikavo visą savo garbę,
užimdamas Jopės uostą,
padarydamas jį jūros salų vartais.
Jis išplėtė savo tautos ribas,
tapdamas krašto šeimininku.
Jis paėmė daug belaisvių,
tapo šeimininku Gazaros, Bet- Zūro ir tvirtovės,
pašalino iš jos nešvarius daiktus,
ir nebuvo, kas galėtų su juo lygintis.
Žmonės dirbo ramiai savo žemę,
laukai davė savo derlių
ir lygumų medžiai savo vaisių.
Seni vyrai laisvai sėdėjo aikštėse,
šnekučiuodami apie savo palaimą;
vaikinai vilkėjo šaunų kario apdarą.
Jis nesiliovė tiekti miestams maisto
ir aprūpinti juos ginklais,
kol jo garsas pasklido iki pat žemės pakraščių.
Jis davė taiką kraštui,
ir Izraelis patyrė didelį džiaugsmą.
Kiekvienas sėdėjo po savu vynmedžiu bei sava figa,
ir nebuvo kam jų bauginti.
Nebeliko krašte, kas su jais kovotų;
karaliai tų dienų buvo sutriuškinti.
Simonas padėjo visiems savo tautos kukliesiems,
uoliai laikėsi Įstatymo
ir iššlavė visus atsimetėlius, visus nedorėlius.
Jis padarė šventovę garbingą,
praturtindamas ją reikmenimis”.

Sąjunga su Roma ir Sparta Žinia apie Jonatano mirtį pasklido iki Romos ir net iki Spartos. Žmonės labai liūdėjo. Bet vos išgirdę, kad jo brolis Simonas jo vietoje buvo tapęs vyriausiuoju kunigu ir kad jis valdė kraštą bei jo miestus, jie išraižė jam varines lenteles, norėdami atnaujinti su juo draugystę ir sąjungą, kurią buvo sudarę su jo broliais Judu ir Jonatanu. Jos buvo perskaitytos Jeruzalėje sueigos akivaizdoje.

Čia yra nuorašas laiško, kurį spartiečiai atsiuntė:

“Spartiečių valdovai ir Spartos miestas vyriausiajam kunigui Simonui, Seniūnams, kunigams ir visai žydų tautai, mūsų broliams.

Džiugus pasveikinimas!
Pasiuntiniai, kuriuos atsiuntėte mūsų tautai, pranešė mums apie jūsų garbę ir garsą, ir mes džiaugėmės, kad jie atvyko. Mes esame šitaip užrašę jų pranešimo turinį savo viešų sueigų užrašuose: ‘Antiocho sūnus Numenijus ir Jasono sūnus Antipateris, žydų pasiuntiniai, atvyko pas mus atnaujinti su mumis draugystės ryšių. Tautai patiko surengti šiems vyrams iškilmingą priėmimą ir jų žodžių nuorašą padėti į Tautos archyvą, kad spartiečių tauta turėtų jų įrašą. Šio įrašo nuorašas buvo pasiųstas vyriausiajam kunigui Simonui'”.

Paskui nusiuntė į Romą Numenijų su dideliu auksiniu skydu, sveriančiu tūkstantį minų, kad patvirtintų sąjungą su romėnais.

Žydų tauta pagerbia SimonąŽmonės, girdėdami apie tuos dalykus, sakė: “O kaip mes padėkosime Simonui ir jo sūnums? Jis, jo broliai ir jo tėvo namai buvo mums ir atrama, ir parama. Jie kovojo ir, atrėmę Izraelio priešus, išsaugojo jo laisvę!” Išraižius įrašą varinėse lentelėse, jis buvo pritaisytas prie stulpų Ziono kalne.

Įrašo nuorašas yra šis:

“Šimtas septyniasdešimt antraisiais metais, – tai yra trečiaisiais didžiojo vyriausiojo kunigo Simono metais, – Elulo aštuonioliktąją dieną, Asaramelyje, kunigų ir žmonių, krašto vadų ir seniūnų didžiojoje sueigoje buvo mums pranešta:

Kadangi: ‘Mūsų krašte bemaž be perstojo vykstant karams, Matatijo sūnus Simonas, kunigas iš Joaribo palikuonių, ir jo broliai statė save į pavojų ir priešinosi mūsų tautos priešams, kad išsaugotų savo šventovę bei Įstatymą, ir pelnė didelę garbę savo tautai. Jonatanas subūrė tautą, tapo vyriausiuoju kunigu ir buvo suvienytas su savo protėviais. Priešams nusprendus užpulti jų kraštą ir pakelti ranką prieš šventovę, pakilo Simonas ir kovojo už savo tautą. Apginkluodamas savo tautos kareivius ir mokėdamas jiems algas, jis išleido daug savo pinigų. Jis įtvirtino Judėjos miestus ir Bet-Zūrą prie Judėjos ribų, kur anksčiau buvo laikomi priešų ginklai, ir pastatė ten žydų įgulas. Jis įtvirtino ir Jopę, esančią prie jūros, ir Gazarą, esančią ant ribos Azoto, kur anksčiau priešai gyveno. Ten jis apgyvendino žydus, aprūpindamas tuos miestus, kas tik buvo reikalinga jiems atsistoti ant kojų. Žmonės matė Simono ištikimybę bei garbę, kurią jis buvo pasiruošęs pelnyti savo tautai, ir paskyrė jį savo vadu ir vyriausiuoju kunigu dėl to, kad visa tai jis buvo padaręs, ir dėl jo teisumo bei visapusiškos ištikimybės savo tautai. Visais būdais jis stengėsi išaukštinti savo tautą. Jo dienomis ir jam vadovaujant pasisekė išvaryti iš krašto pagonis, taip pat ir esančius Dovydo mieste Jeruzalėje. Jie buvo pasistatę tvirtovę, iš kurios puldinėdavo, norėdami suteršti Šventyklos aplinką ir skaudžiai pažeisti jos orumą. Joje jis apgyvendino žydų kareivius bei ją įtvirtino krašto ir miesto saugumo dėlei ir paaukštino Jeruzalės sienas. Turėdamas visus tuos dalykus omenyje, karalius Demetrijus patvirtino jį vyriausiuoju kunigu, pakėlė jį į savo Bičiulius ir suteikė jam garbingų paaukštinimų, nes jis buvo girdėjęs, kad romėnai buvo kreipęsi į žydus kaip savo draugus, sąjungininkus bei brolius ir kad romėnai buvo iškilmingai priėmę Simono pasiuntinius. Todėl žydai ir jų kunigai nutarė, kol pasirodys patikimas pranašas, kad Simonas būtų jų vadas visam laikui, kad jis būtų jų karvedys, kad rūpintųsi šventove, kad skirtų pareigūnus, atsakingus už pamaldas šventovėje, ir pareigūnus krašto, ir ginkluotės, ir įtvirtinimų, {ir kad rūpintųsi šventove}, ir kad visi turi jam paklusti, ir kad sutartys krašte būtų rašomos jo vardu, ir kad vilkėtų karališku purpuru ir nešiotų auksinę sagę. Niekam iš žmonių ar iš kunigų nebus leista panaikinti bet kurį šių nutarimų ar priešintis tam, ką jis įsakys, ar sušaukti krašte sueigą be jo leidimo, ar rengtis purpuru, ar prisisegti auksinę sagę. Kas elgtųsi priešingai šiems nutarimams ar atmestų bet kurį iš jų, bus baudžiamas'”.

Visa tauta sutiko duoti Simonui teisę elgtis pagal šiuos nutarimus. Simonas juos priėmė ir sutiko būti vyriausiuoju kunigu, valdytoju ir žydų tautos bei kunigų etnarchu ir būti jų visų gynėju. Buvo duotas įsakymas išraižyti šį įrašą varinėse lentelėse, pritvirtinti jas žymioje vietoje šventovės aplinkumoje ir jų nuorašą padėti į iždą, kad Simonas ir jo sūnūs jas turėtų.

Antiocho laiškas Simonui Karaliaus Demetrijaus sūnus Antiochas atsiuntė laišką iš jūros salų Simonui, kunigui bei žydų etnarchui, ir visai tautai. Toks buvo jo turinys:

“Karalius Antiochas Simonui, vyriausiajam kunigui bei žydų etnarchui, ir žydų tautai. Džiugus pasveikinimas!

Kadangi keletas niekšų pasigrobė mūsų protėvių karalystę, o aš esu nutaręs pareikšti į tą karalystę teises, kad atkurčiau ją, kaip ji yra anksčiau buvusi, ir esu sutelkęs dideles samdytų kareivių pajėgas bei apginklavęs daugybę karo laivų, ir esu pasirengęs išsikelti į savo kraštą, kad galėčiau nubausti tuos, kurie sunaikino mūsų kraštą bei nuniokojo daugybę miestų mano karalystėje, dabar tad aš patvirtinu tau atleidimą nuo visų mokesčių, suteiktą tau prieš mane buvusių karalių, ir visas lengvatas, kurias jie yra tau suteikę. Aš suteikiu tau leidimą kalti savo paties monetas savo kraštui. Jeruzalė ir šventovė turi būti laisvos. Visi ginklai, kuriuos pasidirbai, ir tvirtovės, kurias pasistatei ir dabar valdai, liks tavo nuosavybė. Visos tavo skolos karaliaus iždui, dabartinės ar būsimos, yra dovanojamos nuo šiol visam laikui. Be to, kai atgausime savo karalystę, mes suteiksime tokią didžią garbę ir tau, ir tavo tautai, ir Šventyklai, kad jūsų garbė bus žinoma visoje žemėje”.

Šimtas septyniasdešimt ketvirtaisiais metais Antiochas leidosi į žygį ir išsikėlė į savo protėvių šalį. Visos ginkluotos pajėgos pas jį taip susitelkė, kad Tryfonui jų mažai teliko. Antiocho vejamas, Tryfonas nubėgo į Dorą prie jūros, nes jis žinojo, kad jį buvo užgriuvusios didelės nelaimės ir kad jo pajėgos buvo jį palikusios. Antiochas tad pasistatė stovyklą prie Doro su šimtu dvidešimčia tūkstančių kareivių ir aštuoniais tūkstančiais raitelių. Jam puolant miestą, laivai parėmė mūšį iš jūros pusės. Taigi Antiochas puolė miestą iš sausumos ir iš jūros, neleisdamas niekam nei įeiti, nei išeiti.

Atnaujinama sąjunga su romėnaisTuo tarpu Numenijus su savo palyda parvyko iš Romos, atgabendamas laiškus karaliams ir šalims:

“Lucijus, romėnų konsulas, karaliui Ptolemėjui. Džiugus pasveikinimas!

Žydų pasiuntiniai atvyko pas mus kaip mūsų draugai ir sąjungininkai atnaujinti senos mūsų draugystės ir sąjungos. Jie buvo atsiųsti vyriausiojo kunigo Simono bei žydų tautos ir atnešė tūkstantį minų sveriantį auksinį skydą. Todėl mes nutarėme parašyti jums, įvairiems karaliams ir šalims, įspėdami nedaryti jiems skriaudos, nekelti karo prieš juos ar jų miestus, ar jų kraštą, ir nesidėti į sąjungą su tais, kurie su jais kariauja. Mes nutarėme priimti iš jų tą auksinį skydą. Taigi jeigu kas nors iš niekšų, ieškodami prieglaudos, yra atbėgę iš jų krašto pas jus, perduokite juos vyriausiajam kunigui Simonui, kad jie būtų nubausti pagal jų įstatymą”.

Konsulas parašė panašius laiškus karaliui Demetrijui ir Atalui, ir Ariaratui, ir Arsakui, ir visoms šalims, įskaitant Sampsamą, Spartą, Delosą, Myndosą, Sikyoną, Kariją, Samosą, Pamfiliją, Lykiją, Halikarnasą, Rodesą, Faselį, Kosą, Sidą, Aradosą, Gortyną, Knidą, Kiprą ir Kirenę. Laiško nuorašas buvo atsiųstas ir vyriausiajam kunigui Simonui.

Antiocho priešiškumas Simonui Tuo tarpu karalius Antiochas, būdamas stovykloje prieš Dorą, be perstojo jį puolė, siųsdamas prieš jį savo pajėgas ir statydamas kovos pabūklus. Uždaręs mieste Tryfoną, užkirto kelią bet kam išeiti ar įeiti. Ir Simonas atsiuntė du tūkstančius rinktinių vyrų padėti jam kariauti, aukso bei sidabro ir daug karinės aprangos. Bet Antiochas atsisakė priimti pagalbą, sulaužė susitarimą, kurį jis anksčiau buvo padaręs su Simonu, ir tapo jam priešiškas. Jis nusiuntė Atenobijų, vieną iš savo Bičiulių, su Simonu derėtis, tardamas: “Valdote Jopę, Gazarą ir tvirtovę Jeruzalėje. Tai yra mano karalystės miestai. Nuniokojote jų žemes, esate padarę daug žalos kraštui, užvaldėte daug vietovių mano karalystėje. Dabar tad atiduokite miestus, kuriuos esate pagrobę, ir duoklės mokestį vietovių, kurias esate užėmę už Judėjos ribų. O jei ne, mokėkite man penkis šimtus sidabrinių talentų už padarytą žalą ir kitus penkis šimtus talentų miestų duoklės mokesčio. Kitaip mes ateisime ir su jumis kariausime”.

Taigi karaliaus Bičiulis Atenobijus atvyko į Jeruzalę. Pamatęs Simono didybę, auksines bei sidabrines taures jo indaujoje ir jo didingą palydą, Atenobijus buvo nustebintas. Kai jis perdavė Simonui karaliaus žodžius, Simonas, jam atsakydamas, tarė: “Jokios svetimos žemės mes nesame užėmę nei svetimos nuosavybės nesame pagrobę. Mes atsiėmėme tik savo protėvių paveldą, kuris kadaise buvo iš mūsų neteisėtai priešų atimtas. Dabar tad, turėdami palankią progą, mes atkakliai pareiškiame savo teisę į mūsų protėvių paveldą. O dėl Jopės ir Gazaros, kurių tu reikalauji, tų vietų vyrai padarė labai daug žalos mūsų žmonėms ir kraštui. Už jas duosime šimtą talentų”.

Atenobijus neatsakė jam nė žodžio, bet, sugrįžęs piktas pas karalių, persakė jam tuos žodžius ir papasakojo apie Simono didybę, ir apie visa, ką jis buvo matęs. Tai girdint, karalių pagavo nuožmus pyktis.

Pajūrio srities valdytojas vargina JudėjąTuo tarpu Tryfonas pabėgo laivu į Ortosiją. Karalius tad paskyrė Kendebėjų vyriausiuoju pajūrio srities valdytoju ir davė jam pėstininkų ir raitininkų. Jam įsakė pradėti karo žygį prieš Judėją, atstatyti Kedroną, įtvirtinti jo vartus ir kovoti su žydų tauta, o pats karalius leidosi vytis Tryfoną. Kendebėjus tad nužygiavo į Jamniją, pradėjo erzinti tautą, užpuldinėti Judėją, imti žmones į nelaisvę ir juos žudyti. Kaip karalius buvo įsakęs, jis atstatė Kedroną ir apgyvendino – paliko jame raitelių bei pėstininkų įgulą, kad darytų išpuolius ir saugotų Judėjos kelius.

Simono sūnūs nugali Kendebėjų Jonas, atvykęs iš Gazaros, pranešė savo tėvui Simonui, ką buvo padaręs Kendebėjus. Simonas, pasišaukęs du savo vyriausius sūnus, Judą ir Joną, jiems tarė: “Mano broliai, aš ir mano tėvo namai kovojome Izraelio kovas nuo pat jaunystės iki šiandien. Daug kartų mums pasisekė išgelbėti Izraelį. Betgi dabar jau pasenau, o jūs Dangaus gailestingumu tapote suaugę. Užimkite tad mano ir mano brolio vietą, eikite ir kovokite už mūsų tautą. Telydi jus Dievo pagalba!”

Jonas tad pašaukė prie ginklų iš krašto dvidešimt tūkstančių kareivių ir raitelių. Leidosi į žygį prieš Kendebėjų ir nakčiai Modeine pasistatė stovyklą. Pakilę anksti kitą rytą, jie išžygiavo į lygumą. Ten prieš juos buvo didžiulė pėstininkų ir raitininkų kariuomenė, o tarp abiejų kariuomenių srauni upė. Tada ir jo kariuomenė išsirikiavo prieš juos. Matydamas, kad kareiviai bijo keltis per upę, jis pirmasis metėsi į vandenį. Jo vyrai, tai matydami, metėsi keltis iš paskos. Padalijęs kariuomenę, jis išdėstė raitelius tarp pėstininkų, nes priešo raitijos buvo labai daug. Pradėjus jiems pūsti trimitus, Kendebėjus ir jo kariuomenė ėmė bėgti. Daugelis jų krito sužeisti, o likusieji nubėgo tvirtovės link. Tuo metu Jono brolis Judas buvo sužeistas, bet Jonas vijosi, kol Kendebėjus pasiekė Kedroną, kurį buvo atstatęs. Jie subėgo į bokštus, esančius Azoto laukuose. Jonas juos padegė, iš jų žuvo apie du tūkstančius. Tada jis saugiai sugrįžo į Judėją.

Tragiška Simono mirtisAbubo sūnus Ptolemėjas buvo paskirtas Jericho lygumos valdytoju. Jis turėjo daug sidabro ir aukso, nes buvo vyriausiojo kunigo žentas. Sėkmės svaigulio apimtas, jis nusprendė tapti krašto valdovu. Jis tad surengė sąmokslą, norėdamas klastingai nužudyti Simoną ir jo sūnus. O Simonas, lankydamas krašto miestus ir rūpindamasis jų reikalais, atvyko į Jerichą su savo sūnumis Matatiju bei Judu šimtas septyniasdešimt septintųjų metų vienuoliktą mėnesį – Šebato mėnesį. Abubo sūnus priėmė juos klastingai tvirtovėje, vadinamoje Doku, kurią jis buvo pastatęs. Iškėlęs jiems šaunią puotą, jis ten paslėpė keletą vyrų. Kai Simonas ir jo sūnūs pasigėrė, Ptolemėjas ir jo vyrai pakilo ir, pačiupę ginklus, šoko ant Simono puotos menėje ir nužudė jį, abu jo sūnus, taip pat ir keletą tarnų. Taip jis padarė šlykštų išdavystės veiksmą ir atsilygino piktu už gera.

Tada Ptolemėjas, parašęs apie tuos dalykus pranešimą, nusiuntė jį karaliui, prašydamas jį atsiųsti kariuomenę, kad padėtų jam perimti miestus ir kraštą. Kitą kareivių dalinį jis išsiuntė į Gazarą, kad nužudytų Joną; jis išsiuntinėjo laiškus tūkstantininkams, kviesdamas juos atvykti pas save, kad galėtų jiems įsiteikti sidabru, auksu ir dovanomis. O dar kitus kareivių dalinius jis pasiuntė Jeruzalės ir Šventyklos kalno užimti. Tačiau vienas vyras nubėgo pirma į Gazarą ir pranešė Jonui, kad jo tėvas ir broliai yra nužudyti ir kad “Ptolemėjas išsiuntė vyrus, kad ir tave nužudytų”. Tai išgirdęs, Jonas buvo visiškai pritrenktas. Suėmęs atžygiavusius vyrus, juos nubaudė mirtimi, nes jau buvo įspėtas, kad jie atėjo jo nužudyti.

Kiti Jono žygiai, jo karai bei atlikti žygdarbiai, sienų statymas, kurį jis užbaigė, ir jo laimėjimai yra aprašyti jo vyriausiosios kunigystės metraščiuose nuo to laiko, kai jis tapo vyriausiuoju kunigu po savo tėvo.