Biblijoje aptinkama frazė „paskutinieji bus pirmieji, o pirmieji – paskutiniai“ iš Evangelijos pagal Matą (Mt 20, 16) atspindi gilią krikščioniškąją mintį apie Dievo Karalystės vertybes, kurios dažnai prieštarauja pasaulietiniam mąstymui. Pasaulietiniame gyvenime aukščiausią vietą paprastai užima tie, kurie yra stiprūs, galingi, turtingi ar įtakingi. Tokie žmonės laikomi sėkmingais ir dažnai vertinami aukščiau kitų dėl jų statuso visuomenėje. Tačiau šis paradoksas atskleidžia, kad Dievo Karalystėje šios vertybės yra apverstos. Dievo akyse pirmieji yra ne tie, kurie siekia šlovės ar valdžios, bet tie, kurie yra nuolankūs, tarnauja kitiems ir atsižada savo asmeninių interesų.
Vienas ryškiausių šio principo pavyzdžių yra pats Jėzaus gyvenimas. Jis, būdamas Dievo Sūnus, galėjo užimti pirmąją vietą pasaulyje, bet vietoj to, Jėzus pasirinko tarnauti žmonėms, gydyti ligonius, mokyti nuolankumo ir net mirti ant kryžiaus už kitų išganymą. Jo auka tapo esminiu krikščioniškosios tarnystės ir nuolankumo simboliu. Pasaulietiška prasme Jėzus galėjo atrodyti kaip pralaimėjęs – paskutinis, tačiau Dievo akyse būtent dėl savo pasiaukojimo ir tarnystės jis tapo pirmasis, per kurį buvo atneštas išganymas visam pasauliui.
„Pirmieji bus paskutiniai“ taip pat kalba apie tai, kad žmonės, siekiantys pasaulietinės šlovės ir galios, gali prarasti tai, kas iš tiesų vertinga Dievo akyse. Šventajame Rašte daug vietos skiriama nuolankumui, užuojautai ir tarnystei kitiems. Tie, kurie savo gyvenimą skiria savanaudiškiems tikslams, gali patirti praradimą, nes jų pastangos pelnyti garbę ir galią yra laikinos. Tuo tarpu tie, kurie pasirenka nuolankumo ir tarnystės kelią, net jei išoriškai atrodo paskutiniai pasaulio akyse, Dievo Karalystėje bus apdovanoti.
Evangelijose taip pat randame Jėzaus mokymus, kurie pabrėžia, jog norint tapti didžiu, reikia tapti tarnu. Jis sako: „Kas nori tapti didžiausiu iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 26). Šis teiginys išryškina krikščioniškosios didybės prigimtį – tikra didybė nėra pasiekiama per valdžią ar materialinį turtą, bet per nuolankų tarnavimą Dievui ir kitiems žmonėms. Krikščionys kviečiami atsisakyti asmeninių ambicijų ir siekti tarnystės, nes būtent per šią tarnystę jie patirs tikrą dvasinį pakilimą.
Dievo teismas skiriasi nuo žmogaus teismo. Pasaulyje, kuris dažnai vertina pagal išorinius rodiklius – turtą, galią, statusą – Dievas žiūri į širdį ir vidinį žmogaus gyvenimą. Nuolankieji, kurie pasaulyje gali atrodyti nereikšmingi, Dievo akyse yra brangūs. Biblija kalba apie daug pavyzdžių, kai nuolankūs žmonės buvo išaukštinti Dievo. Pavyzdžiui, Dovydas buvo paprastas piemenėlis, tačiau Dievas jį pasirinko tapti karaliumi. Marija, Jėzaus motina, buvo kukli mergelė, tačiau tapo Dievo Motina, Dievo plano įrankiu.
Krikščionių gyvenime tai skatina apmąstyti savo vertybes ir pasirinkimus. Žemiška sėkmė nėra galutinis tikslas. Tikrosios vertybės – nuolankumas, atjauta, tarnystė – yra tie dalykai, kurie veda į amžiną gyvenimą Dievo Karalystėje. Tai iššūkis, kad gyvenimo prasmė slypi ne valdžioje ar turte, bet tarnystėje ir nuolankume. Tai ne tik mokymas, bet ir kvietimas gyventi kitaip, nukreipiant savo dėmesį į amžinąsias vertybes ir siekiant Dievo garbės per tarnavimą kitiems.