Pirmasis Vatikano susirinkimas, dar vadinamas „Vaticanum Primum“, buvo visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, vykęs 1869–1870 metais Vatikano bazilikoje. Jį sušaukė popiežius Pijus IX, reaguodamas į politinius, filosofinius ir religinius pokyčius, kurie XIX amžiuje keitė visuomenės struktūrą ir kėlė iššūkius tradicinėms Bažnyčios doktrinoms. Susirinkimas buvo ypatingai reikšmingas dėl savo sprendimų, turėjusių ilgalaikį poveikį Katalikų Bažnyčios teologijai ir struktūrai.
Vienas iš pagrindinių „Vaticanum Primum“ tikslų buvo stiprinti Bažnyčios autoritetą modernioje visuomenėje, kuri vis labiau krypo į sekuliarizmą ir racionalizmą. Popiežius Pijus IX savo enciklikoje „Quanta Cura“ ir prie jos pridėtame „Syllabus Errorum“ buvo pasmerkęs daugelį modernių idėjų, tarp jų laicizmą ir tikėjimą vien tik žmogaus proto autonomija. Šios idėjos buvo suvokiamos kaip grėsmė tradicinėms religijos vertybėms ir Bažnyčios autoritetui, todėl susirinkimo metu siekta atsakyti į šiuos iššūkius ir įtvirtinti Bažnyčios mokymo integralumą.
Pagrindinis ir daugiausiai diskusijų sukėlęs „Vaticanum Primum“ sprendimas buvo popiežiaus neklystamumo dogmos paskelbimas. Ši dogma skelbė, kad popiežius, kai kalba „ex cathedra“ – t. y. kaip visos Bažnyčios ganytojas ir mokytojas – spręsdamas tikėjimo ir moralės klausimus, yra apsaugotas nuo klaidos Šventosios Dvasios veikimu. Dogmos paskelbimo tikslas buvo įtvirtinti popiežiaus autoritetą Bažnyčios mokymo klausimais ir užtikrinti doktrinos vientisumą sparčiai kintančioje visuomenėje. Dokumente „Pastor Aeternus“, kuriame išdėstytas šios dogmos pagrindimas, pabrėžiama, kad neklystamumas nėra asmeninis popiežiaus pranašumas, bet dvasinė dovana, užtikrinanti tikėjimo mokymo teisingumą.
Kitas reikšmingas susirinkimo aspektas buvo diskusijos apie Bažnyčios santykį su moderniu pasauliu. Buvo svarstomos tokios temos kaip tikėjimo ir proto santykis, Bažnyčios autonomija politinių sistemų atžvilgiu bei krikščioniškų vertybių išsaugojimas švietimo ir visuomenės gyvenime. Susirinkimo dalyviai taip pat aptarė Bažnyčios struktūrinius klausimus, siekdami išlaikyti hierarchinę tvarką ir stiprinti vienybę tarp vyskupų ir Šventojo Sosto.
Dėl politinių įvykių, susijusių su Italijos suvienijimu, Pirmasis Vatikano susirinkimas nebuvo baigtas. 1870 metų liepą, kai Italijos kariuomenė įžengė į Romą, susirinkimas buvo nutrauktas, o daugelis planuotų klausimų liko neišspręsti. Nepaisant to, „Vaticanum Primum“ turėjo gilų poveikį Katalikų Bažnyčiai ir padėjo pagrindą vėlesniems sprendimams bei diskusijoms.
Vienas iš susirinkimo sprendimų įkvėpimo šaltinių buvo Apaštalo Pauliaus žodžiai: „Dievas nėra sumaišties autorius, bet taikos autorius, kaip yra visose šventųjų bažnyčiose“ (1 Kor 14, 33). Ši eilutė pabrėžia tikėjimo tvarką ir vienybę, kurią susirinkimo tėvai siekė įtvirtinti spręsdami doktrinos ir Bažnyčios valdymo klausimus.
„Vaticanum Primum“ palikimas išlieka aktualus iki šių dienų, nes jis atspindi Bažnyčios pastangas išsaugoti savo dvasinę tapatybę ir autoritetą besikeičiančiame pasaulyje. Susirinkimo metu priimti sprendimai liudija apie Bažnyčios gebėjimą prisitaikyti prie istorinių iššūkių, išlaikant savo ištikimybę tikėjimo tradicijai.