Pilypo Evangelija yra viena iš gnostinių tekstų, rasta Nag Hammadi bibliotekoje 1945 m. Egipte. Ši evangelija yra susijusi su gnosticizmu – religine ir filosofine srove, kuri atsirado ankstyvame krikščionybės laikotarpyje ir pabrėžia slaptą žinojimą (gnosis) apie dieviškumą.
Pilypo Evangelija: Aprašymas ir Turinys
1. Pavadinimas ir Kalba:
- Pavadinimas: Pilypo Evangelija (anglų kalba „The Gospel of Philip“).
- Kalba: Tekstas buvo parašytas koptų kalba, tačiau pirmykštis tekstas greičiausiai buvo graikiškas.
2. Turinys ir Tema:
- Gnostinis Požiūris: Pilypo Evangelija yra gnostinis tekstas, kuris nagrinėja slaptą žinojimą apie dieviškumą ir pasaulio prigimtį. Jame yra daug refleksijų apie dvasingumą, išganymą ir krikščionybės sakramentus.
- Christologija: Tekste nagrinėjama Kristaus prigimtis, jo santykiai su žmonėmis ir dieviškumu, taip pat pateikiama interpretacija apie sakramentus, ypač apie krikštą ir komuniją.
- Šventieji: Evangelija taip pat kalba apie sakramentus ir simboliką, ir pabrėžia mistinį aspektą, kaip krikščioniškieji ritualai ir simboliai gali atverti paslaptingą dievišką tikrovę.
3. Citatos iš Pilypo Evangelijos:
- Originalus tekstas (anglų kalba): „The world came into being through a mistake. God did not create it, but an angel created it.“
- Lietuviškai: „Pasaulis atsirado dėl klaidos. Dievas jo nesukūrė, bet angelas jį sukūrė.“
- Originalus tekstas (anglų kalba): „Those who say that the world was created by the highest god are wrong. The creator of the world is a lower god.“
- Lietuviškai: „Tie, kurie sako, kad pasaulį sukūrė aukščiausias dievas, yra neteisūs. Pasaulio kūrėjas yra žemesnis dievas.“
Istorinė ir Religinė Reikšmė
**1. *Gnostinis Kontextas*:
- Pilypo Evangelija pateikia svarbių įžvalgų apie gnostinio mąstymo ir religinių pažiūrų ypatumus. Gnostikai tikėjo, kad pasaulis buvo sukurtas žemesnio dievo ir kad tikslas yra atgauti ryšį su aukščiausiu dievu per slaptą žinojimą.
**2. *Kritinė Literatūra*:
- Pilypo Evangelija buvo svarbi tyrinėjant ankstyvąsias krikščioniškas sektas ir jų nuostatas apie Kristų ir religinius ritualus. Tekstas padeda suprasti, kaip įvairios grupės interpretavo krikščionybę ir jos praktiką.
**3. *Nag Hammadi Library*:
- Pilypo Evangelija yra vienas iš svarbių tekstų, rasta Nag Hammadi bibliotekoje, kuri suteikia įžvalgų apie senovės gnostinių tekstų turinį ir jų religines idėjas.
Literatūros Pavyzdžiai
- E. J. Brill’s First Encyclopedia of Islam: Pateikia išsamią analizę apie gnostinius tekstus, įskaitant Pilypo Evangeliją, ir jų reikšmę senovės religiniuose kontekstuose.
- The Nag Hammadi Scriptures: Šis leidinys, redaguotas James M. Robinson, apima Pilypo Evangeliją ir kitus gnostinius tekstus, pateikdamas vertimus ir komentarus, kurie padeda suprasti tekstų reikšmę.
Pilypo Evangelija yra svarbus gnostinio krikščionybės aspektas ir suteikia unikalią perspektyvą apie ankstyvųjų krikščioniškų idėjų įvairovę.
Ši evangelija pateikia įvairių gnostinių idėjų ir interpretacijų, kurias galima susieti su ankstyvuoju gnosticizmu ir jo mąstymu apie dieviškumą, pasaulį ir žmogaus prigimtį.
Teksto Analizė
**1. *Žydų ir Prozelitų Palikimas*:
- Citata: „Žydas sukuria žydą ir šis žmogus pavadinamas ‘prozelitu’. Tačiau prozelitas nesukuria kito prozelito: tikrieji žmonės tokie, kokie jie [iš pat pradžių] ir jie kuria kitus (tokius, kaip patys) – [tikrus] žmones. Tuo tarpu kiti tik egzistuoja.“
- Interpretacija: Šis fragmentas pabrėžia gnostinio mąstymo skirtumus tarp tikrųjų žmonių ir „prozelitų“, kurių egzistencija yra ribota ir nekuria tikro dvasinio palikimo. Tai gali atspindėti gnostikų nuostatas apie dvasinį gimimą ir šviesos pažinimą.
**2. *Vergas ir Sūnus*:
- Citata: „Vergas siekia tik išsilaisvinti, tačiau jis nesiekia savo šeimininko turto. Sūnus yra ne vien tik sūnus, bet ir tėvo palikimo paveldėtojas.“
- Interpretacija: Vergas siekia išlaisvinimo, bet nesieja savęs su tėvo palikimu, tuo tarpu sūnus paveldi ir išsaugo tėvo palikimą. Tai gali simbolizuoti gnostinės idėjos apie dvasinę paveldą ir ryšį su dieviškuoju.
**3. *Gyvybė ir Mirtis*:
- Citata: „Mirties įpėdiniai, (kurie paveldi tik tai, kas negyva), patys yra negyvi, nes jie paveldi negyva. Tie, kurie paveldi gyva – gyvi ir patys, tad jie paveldi ir tai, kas gyva ir tai, kas negyva.“
- Interpretacija: Gnostiniai tekstai dažnai nagrinėja gyvybės ir mirties santykį. Ši citata gali rodyti gnostinės nuostatas apie tikrą gyvenimą kaip dvasinį ir amžiną, o ne materialų ir laikinas.
**4. *Žiema ir Vasara*:
- Citata: „Kas sėja žiemą, pjauna vasarą. Žiema yra pasaulis, vasara – amžina karalystė.“
- Interpretacija: Žiema ir vasara simbolizuoja pasaulio ir amžinybės kontrastus. Gnostikai dažnai naudojo sezoninius ir gamtos simbolius, kad išreikštų dvasinius procesus ir dieviškus ciklus.
**5. *Šviesa ir Tamsa*:
- Citata: „Šviesa ir tamsa, gyvenimas ir mirtis, dešinė ir kairė yra broliai vienas kitam.“
- Interpretacija: Ši citata atspindi dualistinę gnostinę filosofiją, kurioje priešybės yra susijusios ir nesuskirstytos, o jų apibrėžimai yra iškreipti materialios realybės.
**6. *Vardai ir Apgaulė*:
- Citata: „Žemiškiems daiktams duoti vardai yra labai apgaulingi, nes jie nukreipia mūsų mintis nuo teisingų dalykų į neteisingus.“
- Interpretacija: Gnostinė filosofija dažnai akcentuoja, kad materialus pasaulis ir jo vardai yra klaidinantys, o tikrasis pažinimas slypi už jų.
Kiti tekstai:
Vardai ir jų reikšmė: Tekste teigiama, kad yra vardas, kurį Tėvas davė Sūnui, ir šis vardas yra virš visų daiktų. Tai rodo, kad vardai turi gilų ir ypatingą vaidmenį, tačiau tik Tėvas žino tikrąjį vardą. „Tik vienas vardas pasaulyje nėra ištariamas – tai vardas, kurį Tėvas davė Sūnui; vardas esantis virš visų daiktų.“
Archontų apgaulė: Teigiama, kad archontai (valdovai) siekė apgauti žmones, suteikdami gerų vardų negeriems daiktams, taip sukeldami klaidingą supratimą ir pririšdami žmones prie blogio. „Valdytojai {archontai} norėjo apgauti žmogų, nes jie pamatė, kad jis panašus į tikrai gerus {daiktus, dalykus}.“
Kūno ir dvasios santykis: Tekste išdėstoma, kad kūnas ir kraujas neturi paveldėti Dievo karalystės, tačiau dvasia ir žodis yra svarbūs. „Kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės (1 Ko 15, 50). Kas yra tai, kas nepaveldės? Tai, kas yra ant mūsų.“
Jėzaus mirtis ir prisikėlimas: Teksto autorius atmeta nuomonę, kad Viešpats pirmiausiai mirė ir tik po to prisikėlė, teigdamas, kad jis pirmiau prisikėlė ir tik po to mirė. „Klysta sakantys, kad Viešpats pirmiausiai mirė ir po to prisikėlė, nes jis pirmiau prisikėlė ir tik po to mirė.“
Marija ir Šventoji Dvasia: Teigiama, kad Marija nesukūrė Kristaus iš Šventosios Dvasios, nes tai būtų prieštaravimas; Marija buvo šventa, tačiau ji nebuvo apvaisinta iš dvasios. „Kai kurie sakė, kad Marija tapo nėsčia iš šventosios dvasios. Jie klysta. Jie nežino ką sako.“
Tėvo ir Sūnaus santykis: Teigiama, kad „Tėvas“ ir „Sūnus“ yra viengubi vardai, tačiau Šventoji Dvasia turi dvigubą vardą, nes ji egzistuoja tiek paslėptame, tiek apreikštame pasaulyje. „Tėvas“ ir „Sūnus“ yra viengubi vardai; „Šventoji Dvasia“ yra dvigubas vardas.“
Šventoji Dvasia ir piktosios jėgos: Tekste kalbama, kad Šventoji Dvasia apakina piktąsias jėgas, manydama, kad jos tarnauja šventiesiems, kai iš tikrųjų jos veikia prieš juos. „Šventiesiems tarnauja piktosios jėgos, nes Šventoji Dvasia jas apakina.“
Dievas yra dažytojas. Kaip geri dažai, vadinami “tikraisiais”, ištirpsta kartu su jais nudažytais daiktais, taip yra ir su tais, kuriuos nudažė Dievas. Kadangi Jo dažai yra nemirtingi, jie tampa nemirtingi dėl Jo dažų. Dabar Dievas panardina tai, ką jis panardina į vandenį.
Dievas yra tas, kuris suteikia savo nemirtingumo ir amžinybės savybes viskam, ką paliečia. Kaip dažai, kurie ištirpsta su daiktais, taip ir Dievo veikimas suteikia amžinybę tiems, kuriuos Jis paliečia.
Niekas negali įžvelgti nieko iš realiai egzistuojančių daiktų, jei netampa panašus į juos. Kitaip yra su žmogumi pasaulyje: jis mato saulę nebūdamas saule; jis mato dangų, žemę ir visus kitus daiktus, bet jis nėra tie daiktai. Tai visiškai atitinka tiesą. Tačiau jūs matėte kažką iš tos vietos ir tapote tais dalykais. Pamatėte Dvasią, tapote dvasia. Pamatėte Kristų, tapote Kristumi. Pamatėte Tėvą, tapote Tėvu. Taigi šioje vietoje jūs viską matote ir nematote savęs, bet toje vietoje jūs matote save – ir tuo, ką matote, tapsite.
Ši citata apibūdina, kad žmogus gali tikrai suprasti ir patirti dvasinį pasaulį, tik jei jis susiliedžia su tuo pasauliu, tampa tuo, ką mato ar patiria. Tai yra, tikroji dvasinė pažinimo patirtis reikalauja transformacijos ir identifikacijos su aukščiausiais dvasiniais lygiais.
Tikėjimas priima, meilė duoda. Niekas negalės gauti be tikėjimo. Niekas negalės duoti be meilės. Dėl to, kad iš tiesų galėtume gauti, tikime, o kad galėtume mylėti, duodame, nes jei žmogus duoda be meilės, jis neturi jokios naudos iš to, ką davė. Tas, kuris gavo ką nors kita nei Viešpats, tebėra hebrajas.
Ši dalis pabrėžia, kad tikėjimas ir meilė yra esminiai dvasinio gyvenimo komponentai. Tikėjimas leidžia gauti dvasinius turtus, o meilė leidžia dalytis jais. Jei žmogus nesuteikia kažko su meile, tai neturi tikros vertės.
Apaštalai, kurie buvo prieš mus, turėjo tokius jo pavadinimus: “Jėzus, Nazarietis, Mesijas”, tai yra “Jėzus, Nazarietis, Kristus”. Paskutinis vardas yra “Kristus”, pirmasis – “Jėzus”, tas per vidurį – “Nazarietis”. “Mesijas” turi dvi reikšmes – ir “Kristus”, ir “matuojamasis”. “Jėzus” hebrajiškai yra “atpirkimas”. “Nazarietis” yra “Tiesa”. Taigi “Nazarietis” yra “Tiesa”. “Kristus” […] yra išmatuotas. “Nazarietis” ir “Jėzus” yra tie, kurie buvo išmatuoti.
Čia analizuojami Jėzaus vardai ir jų reikšmės. Kiekvienas vardas turi savo simboliką ir dvasinę prasmę: “Jėzus” reiškia atpirkimą, “Nazarietis” – tiesą, o “Kristus” – išmatuotą, simbolizuojantį jo dieviškąją misiją.
Kai perlas įmestas į purvą, jis tampa labai paniekintas, o jei jis pateptas balzaminiu aliejumi, netaps brangesnis. Tačiau jis visada turi vertę savo savininko akyse. Palyginkite su Dievo sūnumis: kad ir kur jie būtų, Tėvo akyse jie vis tiek turi vertę.
Ši citata pabrėžia, kad tikroji vertė nepriklauso nuo išorinių sąlygų. Kaip perlas turi vertę nepriklausomai nuo purvo, taip ir Dievo sūnūs turi vertę Dievo akyse, nepaisant išorinių aplinkybių.
Jei pasakysite: “Aš esu žydas”, niekas nebus sujaudintas. Jei pasakysite: “Aš esu romėnas”, niekas nesutriks. Jei pasakysite: “Aš esu graikas, barbaras, vergas, laisvas žmogus”, niekas nesutriks. Jei pasakysite: “Aš esu krikščionis”, […] sudrebės. Ar galėčiau […] taip […] – žmogus, kurio vardo […] negalės ištverti išgirdęs.
Ši citata pabrėžia krikščionybės svarbą ir jos dvasinę galią, lyginant ją su kitomis identifikacijomis, kurios neturi tokio didelio poveikio.
Dievas yra žmogėdra. Dėl šios priežasties jam aukojami žmonės. Prieš aukojant žmones, buvo aukojami gyvūnai, nes tie, kuriems jie buvo aukojami, nebuvo dievai.
Ši dalis naudojama kaip provokuojanti metafora, kad išryškintų Dievo transcendentinę ir neaprėpiamą prigimtį. Ji taip pat gali atspindėti senovinių ritualų transformaciją.
Stiklo dekanteriai ir moliniai ąsočiai gaminami naudojant ugnį. Tačiau jei stiklinės dekanterijos sudūžta, jos būna perdarytos, nes jos atsirado per kvėpavimą. Tačiau jei sudūžta moliniai ąsočiai, jie sunaikinami, nes atsirado be kvėpavimo.
Ši metafora palygina skirtingas medžiagas, kurios gali būti pertvarkytos arba sunaikintos, atsižvelgiant į jų kilmę ir savybes. Tai gali simbolizuoti skirtingas dvasines transformacijas ir gyvenimo peripetijas.
Asilas, kuris apverčia girnų akmenį, nuėjo šimtą mylių pėsčiomis. Kai jį atlaisvino, pamatė, kad jis tebėra toje pačioje vietoje. Yra žmonių, kurie atlieka daugybę kelionių, bet nepasiekia jokio tikslo. Atėjus vakarui, jie nematė nei miesto, nei kaimo, nei žmogaus artefakto, nei gamtos reiškinio, nei jėgos, nei angelo. Veltui vargo nelaimėliai.
Ši dalis pabrėžia pastangas ir keliones, kurios nesuteikia dvasinio pažinimo ar tikrojo tikslo, palyginant jas su asilų darbu, kuris nesuteikia jokios pažangos.
Eucharistija yra Jėzus. Juk sirų kalba jis vadinamas “fariziejumi”, o tai reiškia “tas, kuris išsisklaido”, nes Jėzus atėjo nukryžiuoti pasaulio.
Čia Eucharistija pristatoma kaip tiesioginis Jėzaus buvimas ir poveikis, nes jis „išsisklaido“ ir atneša atpirkimą pasauliui.
Viešpats nuėjo į Levio dažymo darbus. Jis paėmė septyniasdešimt dvi skirtingas spalvas ir įmetė jas į kubilą. Jis ištraukė jas visas baltas. Ir tarė: “Taip ir Žmogaus Sūnus atėjo kaip dažytojas”.
Ši metafora pabrėžia, kad Dievas, kaip dažytojas, imasi įvairių „spalvų“ (patirčių), kad išgydytų ir išvalytų žmoniją.
Tas, kuris išeina iš pasaulio ir nebegali būti sulaikytas dėl to, kad buvo pasaulyje, akivaizdžiai yra aukščiau už […] troškimą ir baimę. Jis yra […] šeimininkas. Jis yra viršesnis už pavydą. Jei […] ateina […], jį suima ir užgniaužia. Ir kaip šis galės išvengti didžiųjų […] galių? Kaip jis sugebės […]? Yra tokių, kurie sako: “Mes esame ištikimi”, kad […] netyrosios dvasios ir demonai. Juk jei jie turėtų Šventąją Dvasią, jokia netyroji dvasia prie jų neprisiartintų. Nebijokite kūno ir nemylėkite jo. Jei jo bijote, jis jus užvaldys. Jei jį mylėsite, jis jus praris ir paralyžiuos.
Ši dalis kalba apie žmogaus išsilaisvinimą iš pasaulio ir jo troškimų. Dieviškasis žmogus, kuris peržengia materialų pasaulį, įgyja aukštesnę būseną ir yra apsaugotas nuo netyrų dvasios įtakų. Kūno baimė ir meilė laikomos kliūtimis, kurios trukdo pasiekti dvasinę laisvę.
Taip jis apsigyvens arba šiame pasaulyje, arba prisikėlime, arba viduryje. Neduok Dieve, kad aš ten atsidurčiau! Šiame pasaulyje yra gėris ir blogis. Jo geri dalykai nėra geri, o blogi dalykai nėra blogi. Tačiau po šiuo pasauliu yra blogis, kuris iš tiesų yra blogis – tai, kas vadinama “viduriu”. Tai mirtis. Kol esame šiame pasaulyje, mums dera įgyti prisikėlimą, kad, nusimetę kūną, atsidurtume ramybėje ir nevaikščiotume viduryje. Juk daugelis paklysta kelyje. Juk gera išeiti iš šio pasaulio, kol dar nenusidėjome.
Ši dalis pabrėžia, kad žmogus turi siekti dvasinio prisikėlimo, kad išvengtų vidurio būsenos, kuri yra mirtis ir visiškai atitrūkusi nuo Dievo. Tai raginimas gyventi dorai ir siekti išganymo dar šioje žemėje.
Yra tokių, kurie nei nori, nei turi jėgų; o kiti, kurie, jei ir nori, iš to neturi naudos, nes nesielgė, nes […] daro juos nusidėjėliais. O jei jie nenori, teisingumas jiems išsisuks abiem atvejais: ir tai visada priklauso nuo valios, o ne nuo veiksmo.
Ši dalis nagrinėja žmogaus valios ir veiksmų santykį. Teisingumas priklauso ne tik nuo veiksmų, bet ir nuo žmogaus valios. Jei žmogus nenori ir neturi jėgų, jis nesiekia išganymo, tačiau taip pat ir tie, kurie nori, bet nedaro reikalingų veiksmų, gali būti laikomi nusidėjėliais.
Apaštalas regėjime matė kai kuriuos žmones, uždarytus ugnies namuose ir surištus ugniniais […], gulinčius […] liepsnojančiame […], juos […] tikėjime […]. Jis paklausė jų: “[…] galinčių būti išgelbėtų?” Jie atsakė: “[…] galinčių būti išgelbėtų”. […]: “Jie to nenorėjo. Jie gavo […] bausmę, tai, kas vadinama “[…] tamsa”, nes jis […]”.
Ši dalis kalba apie apokaliptinius vizijas ir bausmę už dvasinį nenorą ir atmetimą. Apie žmones, kurie atsiduria ugnies ir tamsos bausmėje, pabrėžiama, kad jų išgelbėjimas yra galimas tik per tikėjimą ir norą ištrūkti iš savo būsenos.
Iš vandens ir ugnies atsirado siela ir dvasia. Būtent iš vandens ir ugnies bei šviesos (atsirado) sūnus palaidūnas. Ugnis yra krizma, šviesa yra ugnis. Turiu omenyje ne tą ugnį, kuri neturi pavidalo, bet kitą ugnį, kurios pavidalas yra baltas, kuri yra šviesi ir graži ir kuri suteikia grožio.
Ši dalis pabrėžia, kad dvasinė ir sielos transformacija vyksta per elementus kaip vanduo, ugnis ir šviesa, kurie simbolizuoja dvasinę švarą ir grožį.
Tiesa neatėjo į pasaulį nuoga, bet atėjo su tipais ir atvaizdais. Pasaulis nepriims tiesos kitu būdu. Yra atgimimas ir atgimimo įvaizdis. Be abejo, reikia atgimti per atvaizdą. Kuriuo iš jų? Prisikėlimas. Atvaizdas turi atgimti per atvaizdą. Sužadėtinis ir atvaizdas turi įžengti per atvaizdą į tiesą: tai yra atkūrimas. Ne tik tie, kurie sukuria Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardą, turi tai padaryti, bet ir sukūrė juos jums. Jei kas nors jų neįgyja, iš jo bus atimtas ir vardas (“krikščionis”). Tačiau žmogus gauna […] kryžiaus jėgos patepimą. Šią galią apaštalai vadino “dešine ir kaire”. Nes toks žmogus jau nebėra krikščionis, bet Kristus.
Ši dalis kalba apie dvasinį atgimimą ir kaip svarbu priimti dvasinius simbolius ir atvaizdus, kad būtų pasiektas tiesos suvokimas ir visiškai transformuotas žmogus, kuris tampa Kristumi per Dievo jėgą ir patepimą.
Viešpats viską atliko slėpiniu, krikštu ir krizma, eucharistija, atpirkimu ir sužadėtuvėmis. […] Jis sakė: “Aš atėjau padaryti, kad tai, kas apačioje, būtų panašu į tai, kas viršuje, o tai, kas išorėje, – į tai, kas viduje. Aš atėjau sujungti jų į vieną vietą”. […] čia per tipus […]ir vaizdinius.
Ši dalis pabrėžia, kad Viešpats atėjo sujungti dangišką ir žemišką, vidinį ir išorinį pasaulius, ir tai daroma per įvairius sakramentus ir simbolius, kurie atspindi dieviškąją realybę.
Sužadėtuvės skirtos ne gyvuliams, ne vergams ir ne išniekintoms moterims, bet laisviems vyrams ir mergelėms.
Ši dalis pabrėžia, kad dvasinės ir sakramentinės sąjungos (sužadėtuvės) yra skirtos tiems, kurie yra laisvi nuo kūniškų ir pasaulietinių apribojimų, tai yra laisvi vyrams ir mergelėms. Šie simboliai nurodo į dvasinį grynumą ir pasiruošimą.
Per Šventąją Dvasią iš tiesų esame iš naujo pagimdyti, bet esame pagimdyti per Kristų dviese.
Čia teigiama, kad dvasinis atgimimas įvyksta per Šventąją Dvasią, o Kristus yra tas, kuris atneša šį atgimimą. Šis procesas yra dvigubas, apimantis ir šviesą, ir vandenį (krikštą).
Niekas negali savęs pamatyti nei vandenyje, nei veidrodyje be šviesos. Taip pat vėlgi negalima matyti šviesoje be veidrodžio ar vandens.
Ši dalis kalba apie būtinybę turėti šviesą (dieviškąją apšvietą) ir simbolinius elementus (vandens ir veidrodžio) tam, kad būtų pasiektas dvasinis matymas ir suvokimas.
Jeruzalėje buvo trys pastatai, specialiai skirti aukojimui… Krikštas yra “Šventosios” pastatas. Atpirkimas yra “Šventoji iš Šventųjų”. “Šventųjų šventovė” yra sužadėtuvių kambarys.
Šis tekstas lygina krikštą, atpirkimą ir sužadėtuves su skirtingomis Jeruzalės šventyklos vietomis, pabrėžiant jų skirtingas dvasines reikšmes ir uždavinius.
Galybės nemato tų, kurie apsirengę tobula šviesa, todėl negali jų sulaikyti.
Tai simbolizuoja dvasinį apsaugos ir šventumo būseną, kai žmogus yra visiškai apdovanotas dieviškąja šviesa, kuri yra nepriklausoma nuo pasaulietinių jėgų.
Jei moteris nebūtų atsiskyrusi nuo vyro, ji neturėtų mirti kartu su vyru.
Ši dalis nagrinėja atsiskyrimo ir mirties tematiką, pabrėždama, kad Kristus atėjo suvienyti ir išgydyti šį pradinį atsiskyrimą.
Jėzus pasirodė […] Jordane – Dangaus karalystės pilnatvė.
Čia teigiama, kad Jėzaus pasirodymas Jordano upėje simbolizuoja dangaus karalystės pilnatvę ir naują dvasinį pradą.
Adomas atsirado iš dviejų mergelių, iš Dvasios ir iš mergelės žemės. Taigi Kristus gimė iš mergelės, kad atitaisytų pradžioje įvykusį nuopuolį.
Ši dalis lygina Adomo ir Kristaus gimimus, nurodydama, kad Kristus gimė iš mergelės, kad ištaisytų Adomo nuopuolį ir suteiktų naują pradžią žmonijai.
Rojuje auga du medžiai. Viename auga gyvūnai, kitame – žmonės.
Šis simbolis vaizduoja žmogaus pasirinkimą tarp gyvūniškos ir dvasinės būsenos, kurioje yra pasirinkimo galimybės ir pasekmės, susijusios su Adomo ir Ievos nuopuoliu bei žmonių garbinimu.
Be abejo, tai, ką žmogus pasiekia, priklauso nuo jo gebėjimų.
Ši dalis pabrėžia, kad žmogaus gebėjimai ir pasiekimai yra tiesiogiai susiję su jo vidiniais sugebėjimais ir pastangomis, ir kad vaikai yra šių gebėjimų rezultatas.
Šiame pasaulyje vergai tarnauja laisviesiems. Dangaus karalystėje laisvieji tarnaus vergams: sužadėtinio vaikai tarnaus sužadėtinio vaikams.
Ši dalis kalba apie paradoksą, kad žemiškas tarnavimas ir valdžia bus pakeisti dangaus karalystėje, kur visi bus lygūs ir tarnaus vieni kitiems.
Vedybų rūmų vaikai turi tik vieną vardą: poilsis.
Ši vieta pabrėžia dvasinį poilsį ir ramybę, kurią patiria tie, kurie yra Dangaus karalystėje.
Šis sodas yra vieta, kur man sakys: “[…] valgyk tai arba nevalgyk to, kaip nori”.
Tai nurodo, kad dvasinis sodas arba dvasinė būklė yra susijusi su laisvės pasirinkimu ir kontempliacija.
Šis sodas yra vieta, kur žmogus gauna pažinimą ir gyvybę, kurią suteikia Kristus.
Ši dalis simbolizuoja, kad Kristus suteikia naują gyvenimą ir pažinimą per krikštą ir prisikėlimą.
Chrizma yra pranašesnė už krikštą, nes būtent nuo žodžio “krizma” buvome pavadinti “krikščionimis”.
Chrizma (arba patepimo aliejus) čia pateikiamas kaip svarbesnis už krikštą, nes jis simbolizuoja dvasinį įgaliojimą ir Kristaus atpažinimą.
Pasaulis atsirado per klaidą, ir jis nėra nemirtingas, kaip ir tas, kuris jį sukūrė.
Ši vieta kalba apie pasaulio netobulumą ir mirties tikrovę, palyginti su dvasine nemirtingumo perspektyva, kurią suteikia dvasiniai tėvai.
Maldos taurėje yra vyno ir vandens, nes ji paskirta kaip kraujo, už kurį dėkojama, atvaizdas.
Tai simbolizuoja Eucharistijos sakramentą, kur vynas ir vanduo reiškia Kristaus kraują ir kūną.
Žirgas gimdo žirgą, žmogus – žmogų, dievas – dievą.
Ši dalis pabrėžia, kad dvasiniai dalykai ir jų įsikūnijimas atitinka savo kilmę, tai yra, dieviškas kilmės darbas suteikia dieviškus rezultatus.
Krikščionys vadina save „išrinktąja tauta“, „tikruoju žmogumi“, „Žmogaus Sūnumi“ ir „Žmogaus Sūnaus palikuonimis“.
Tai pabrėžia krikščionišką tapatybę ir aukštą dvasinę būseną, kurią krikščionys laiko esminiu savo tikėjimo aspektu.
„Jei šiame pasaulyje sąjunga yra vyro ir žmonos sąjunga – stiprybės, kurią papildo silpnumas(?), atvejis, tai Eone (amžinojoje karalystėje) sąjungos forma yra kitokia, nors mes juos vadiname tais pačiais vardais.“
Ši eilutė pabrėžia skirtumą tarp žemiškosios ir amžinosios sąjungos. Žemiškoji sąjunga, kaip vyro ir žmonos, apima stiprybę ir silpnumą. Tačiau amžinojoje karalystėje sąjunga yra kitokia, nors naudojami tie patys vardai. Tai gali rodyti, kad dvasiniai ir amžinieji ryšiai viršija žemiškus ir yra kitokio pobūdžio.
„Tačiau yra ir kitų vardų; jie yra pranašesni už kiekvieną kitą įvardijamą vardą ir yra stipresni už stipriuosius.“
Čia kalbama apie dieviškus ar amžinuosius vardus, kurie yra aukščiau už bet kokius žemiškus vardus ir jėgas. Tai gali reikšti, kad amžinybės ar dieviškos prigimties aspektai yra aukštesni ir pranašesni už bet kokius žemiškus dalykus.
„Juk ten, kur demonstruojama jėga, ten pasirodo tie, kurie pranoksta jėgą. Tai nėra atskiri dalykai, bet abu jie yra šis vienas vienintelis dalykas.“
Ši eilutė kalba apie dvasinę ar dievišką jėgą, kuri pranoksta fizinę jėgą. Tai rodo, kad tikroji jėga yra ne tai, ką matome fiziniame pasaulyje, bet dvasinė jėga, kuri sujungia viską į vieną.
„Tai yra tas, kuris negalės pakilti aukščiau už kūno širdį.“
Čia galbūt kalbama apie ribotumą, susijusį su kūnišku ir materialiu pasauliu, kuris negali siekti dvasinių aukštumų, kuriuos pasiekia dvasinės prigimties asmenys.
„Argi ne visiems viską turintiems būtina pažinti save? Iš tiesų kai kurie, jei nepažįsta savęs, nesidžiaugs tuo, ką turi.“
Ši eilutė pabrėžia savęs pažinimo svarbą. Tik tie, kurie pažįsta save, gali tikrai mėgautis savo turtais ir gyvenimu.
„Tačiau tie, kurie pažino save, mėgausis savo nuosavybe.“
Jei žmogus pažįsta save, jis gali iš tikrųjų vertinti ir mėgautis tuo, ką turi, nes jis supranta savo tikrąsias vertybes.
„Jie ne tik negalės sulaikyti tobulo žmogaus, bet ir negalės jo pamatyti, nes jei jį pamatys, sulaikys.“
Čia kalbama apie tobulą žmogų, kurio neįmanoma suimti ar sulaikyti. Tai gali būti simbolinis būdas apibūdinti dvasinį idealą ar dievišką būtybę, kurios neįmanoma apriboti ar visiškai suvokti.
„Nėra kito būdo žmogui įgyti šią savybę, kaip tik apsivilkti tobulą šviesą ir jis taip pat tampa tobula šviesa.“
Norint tapti tobulu, žmogus turi „apsivilkti“ tobulą šviesą, galbūt simbolizuojančią dievišką ar dvasinę išmintį. Tokiu būdu žmogus tampa tobulas ir pats.
„Tas, kuris ją apsivilko, įžengs į […]. Tai yra tobula […], kuria […] tampame […] prieš išeidami […].“
Tai nebaigtos eilutės, tačiau galima spėti, kad kalbama apie amžinąją sferą ar dievišką būseną, kurią pasiekia tie, kurie apsivilko tobulą šviesą ar išmintį.
„Kas priima viską […] čia […], galės […] tą vietą […], bet bus […] vidurys kaip netobulas.“
Tai rodo, kad tie, kurie visiškai priima viską, gali pasiekti tam tikrą vietą ar būseną, tačiau dar bus laikomi netobuli arba ne visiškai įsitraukę į aukštesnę būseną.
„Tik Jėzus žino šio žmogaus pabaigą.“
Jėzus yra tas, kuris galėtų žinoti ar suprasti žmogaus galutinę būseną ar pabaigą, pabrėždamas jo dievišką žinojimą ir autoritetą.
„Kunigas yra visiškai šventas iki pat savo kūno.“
Kunigas, kaip dieviškos tarnystės atstovas, yra šventas ir per savo veiksmus, įskaitant pašventinimą, perduoda šventumą viskam, ką paliečia.
„Juk jei jis paėmė duoną, jis ją pašventins. Arba taurę, arba bet ką kitą, ką jis paims, jis pašventins. Tai kaip jis nepašventins ir kūno?“
Kunigas, kaip šventasis, gali pašventinti viską, ką liečia. Taigi, jo kūnas, kaip dieviško veikimo instrumentas, taip pat turėtų būti šventas.
„Tobulindamas krikšto vandenį, Jėzus jį ištrynė nuo mirties.“
Jėzus suteikė krikštui ypatingą reikšmę, kaip priemonę išlaisvinti nuo dvasinės mirties ir suteikti naują gyvenimą.
„Taigi, mes nueiname į vandenį, bet nenusileidžiame į mirtį, kad nebūtume išlieti į pasaulio dvasią.“
Krikštas yra dvasinis atnaujinimas, kuris neleidžia tapti pasaulio dvasios dalimi, bet išlaiko dieviškąją šviesą ir gyvenimą.
„Kai ta dvasia pučia, ji atneša žiemą. Kai įkvepia Šventoji Dvasia, ateina vasara.“
Čia naudojama gamtos metafora: pasaulio dvasia atneša dvasinį „šalčio“ arba sustojimo laikotarpį, o Šventoji Dvasia – atsinaujinimą ir gyvybę.
„Kas pažįsta tiesą, yra laisvas žmogus, bet laisvas žmogus nenusideda, nes “kas nusideda, yra nuodėmės vergas” (Jn 8, 34).“
Tik tiesos pažinimas suteikia tikrąją laisvę. Tie, kurie nusideda, yra nuodėmės vergai, neturi tikros laisvės.
„Tiesa yra motina, žinojimas – tėvas. Tuos, kurie mano, kad nuodėmė jiems netaikoma, pasaulis vadina “laisvais”.“
Tiesa ir žinojimas yra esminiai dvasiniai aspektai. Pasaulis klaidingai vadina „laisvais“ tuos, kurie nemato nuodėmės poveikio.
„Tiesos pažinimas tokius žmones tik padaro arogantiškus, o tai ir reiškia žodžiai: “tai daro juos laisvus”.“
Tiesos pažinimas gali sukelti aroganciją, o ne tikrą laisvę, kuri yra meilės ir tarnystės rezultatas.
„Niekas negali žinoti, kada vyras ir žmona santykiauja vienas su kitu, išskyrus juos abu.“
Ši eilutė pabrėžia, kad intymūs santykiai santuokoje yra privati ir intymi patirtis, prie kurios negali prisijungti kiti. Tai gali būti interpretuojama kaip pabrėžianti, kad tik patys partneriai turėtų žinoti apie savo santykius, ir kad tokie santykiai turėtų būti išlaikyti paslaptyje nuo kitų žmonių.
„Jei santuoka turi paslėptą išniekinimo savybę, tai juo labiau nesutepta santuoka yra tikra paslaptis!“
Tekstas teigia, kad santuokos, kuri yra nesutepta ir tyra, yra tikra paslaptis, nes ji nepriklauso fiziniams troškimams, bet yra susijusi su dvasine ir moraline grynumu. Paslaptis čia turi teigiamą konotaciją – tai, kas yra tyra ir gryna, yra vertinama labiau už tai, kas gali būti nesąžininga ar išniekinta.
„Ji nėra kūniška, bet tyra. Ji priklauso ne troškimui, bet valiai.“
Santuoka yra traktuojama kaip dvasinis aktas, nepriklausantis fiziniams troškimams, o labiau valiai ir dvasinei grynumui. Tai atspindi gnostinę idėją, kad fizinis pasaulis yra mažiau svarbus nei dvasinis.
„Jei santuoka yra atvira visuomenei, ji tampa prostitucija, o nuotaka vaidina paleistuvę.“
Ši citata gali būti interpretuojama kaip gnostinės kritikų reakcija į viešą ir materialistinį požiūrį į santuoką. Atvirumas visuomenei čia prilyginamas prostitucijai, nes jis nesilaiko dvasinių paslapčių ir intymumo.
„Dauguma pasaulio daiktų, kol jų vidinės dalys paslėptos, stovi tiesiai ir gyvena.“
Pasaulyje yra daug dalykų, kurie atrodo gyvi ir stabilūs tik tada, kai jų tikroji prigimtis lieka paslėpta. Tai gali būti siejama su gnostiniu požiūriu, kad tikroji dvasinė tiesa ir esmė dažnai yra paslėpta nuo paviršutiniškos akies.
„Jėzus ištraukė visą šaknį, o kiti tai padarė tik iš dalies.“
Ši citata pabrėžia, kad Jėzus pašalino visą blogio šaknį, o kiti galėjo ją pašalinti tik paviršutiniškai. Tai atspindi gnostinę idėją apie gilų ir visišką išgydymą ir atgimimą per dvasinę tiesą.
„Nežinojimas yra viso blogio motina.“
Nežinojimas yra laikomas pagrindine blogio šaltiniu, nes jis neleidžia žmogui atpažinti ir išnaikinti blogio, kuris egzistuoja viduje. Tiesa ir žinojimas yra laikomi išlaisvinančiais ir išgydančiais.
„Jei pažinsite tiesą, tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).
Citata iš Evangelijos pagal Joną pabrėžia, kad tikras laisvumas ateina per tiesos pažinimą. Gnostinis požiūris pabrėžia dvasinį išsivaduojimą, kuris yra pasiekiamas per gilų tiesos supratimą.
„Tačiau kai ji bus apreikšta, tada tobuloji šviesa užlies kiekvieną.“
Kai tiesa ir šviesa bus atskleistos, jos apšvies visus, ir šis apšvietimas atneš išgydymą ir laisvę. Tai atspindi gnostinę idėją, kad tikras dvasinis pažinimas yra pasiekiamas per šviesą ir atskleidimą.
„Ši skrynia bus jų išsigelbėjimas, kai juos užlies vandens tvanas.“
Ši citata gali būti interpretuojama kaip simbolis, kad dvasinis išsigelbėjimas ir apsauga yra prieinama tik per tikėjimą ir tiesą, kai pasaulis yra nusėtas chaosu ir blogiu.
Literatūra ir Tyrimai
- James M. Robinson, „The Nag Hammadi Library“: Ši knyga apima Pilypo Evangeliją ir kitus gnostinius tekstus, suteikdama išsamią analizę ir vertimus.
- Gnostic Society Library: Pateikia įvairių gnostinių tekstų, įskaitant Pilypo Evangeliją, ir kontekstualizuotą jų turinio interpretaciją.
Pilypo Evangelija yra svarbus gnostinio mąstymo šaltinis ir atskleidžia, kaip ankstyvosios krikščioniškos sektos interpretavo dieviškumą ir žmogaus būseną. Tai vertingas šaltinis tyrinėjant senovės religinius ir filosofinius mąstymus.