Evangelijoje pagal Matą girdime žodžius, kurie tapo kertiniu Bažnyčios autoriteto akmeniu: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus“ (Mt 16, 19). Šiuos žodžius Jėzus ištaria Simonui, ką tik pavadintam Petru – uola, ant kurios bus statoma Jo Bažnyčia. Tai ne poetiška metafora, o realus pavedimas: valdyti, ganyti, spręsti, saugoti.
Raktai – tai ne simbolis be turinio. Senajame Testamente jie reiškė galimybę atidaryti ar užrakinti tai, kas priklauso karaliui. Jėzus šią galią perduoda Petrui – ne kaip asmeniui, o kaip pareigai. Petras tampa regimu Bažnyčios pamatu. Nuo šiol jis turės galią surišti ir atrišti, tai yra – dvasiniu būdu įtvirtinti arba atšaukti, atleisti arba laikyti atsakingu. Ši galia neapsiriboja žeme – ji išplinta ir į dangų. Tai reiškia, kad Bažnyčios sprendimai, jei jie ištikimi Kristui, turi amžiną svorį.
Po Prisikėlimo Jėzus dar kartą patvirtina Petro pašaukimą: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Tai ne garbės titulas, o atsakomybė. Ganytojas turi ne tik vesti, bet ir saugoti. Ne tik mylėti, bet ir spręsti. Ši tarnystė tampa matomu Bažnyčios vienybės ženklu.
Nors Petrui buvo aiškiai patikėta Karalystės raktų valdžia, ši galia nebuvo užrakinta viename asmenyje. Ji perduodama per laiką, per vyskupų kolegiją, pirmumo teise vadovaujamą Petro įpėdinio – popiežiaus. Tai vadinama Petro įpėdinyste, kuri ir šiandien lieka Bažnyčios gyvenimo ašimi.
Popiežius, kaip Romos vyskupas, laikomas regimu visos Bažnyčios ganytoju. Ne todėl, kad būtų tobulas, bet todėl, kad jam patikėta ypatinga atsakomybė – saugoti tikėjimo pilnatvę, vienyti brolius, ir, kai reikia, užrakinti tai, kas kenkia, ir atverti tai, kas veda į gyvenimą.
Petras su raktais rankoje stovėjo Jeruzalėje, kai tūkstančiai pirmą kartą klausėsi Evangelijos. Ir jis tebėra, per savo įpėdinius, ten, kur šiandien Bažnyčia meldžiasi, svarsto, klysta, atsikelia. Raktai tebėra duoti – ne valdymui dėl valdžios, o tarnystei dėl Evangelijos.