Krikščioniškoje tradicijoje visada akcentuojamos Jėzaus kančios akimirkos, o ypatingą vietą užima penkios žaizdos. Tikinčiųjų akys krypsta į rankų, kojų ir perdurto šono sužeidimus kaip į unikalų atsidavimo Dievo valiai liudijimą. Šis vaizdinys jungia istorinį įvykį bei gilią dvasinę prasmę, kuri atveria duris į sakramentinę Kristaus aukos gelmę.
Biblijoje randame užuominų apie tų žaizdų tikrumą. Po prisikėlimo Tomas suabejojo, ar Mokytojas iš tiesų gyvas, bet Jėzus leido paliesti randus. Evangelijoje pasakyta: „Atnešk čia savo pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. Atkišk ranką ir įdėk į mano šoną. Nebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Toks kvietimas byloja apie nenuginčijamą kančios tikrovę ir prisikėlusio Viešpaties pergalę.
Rankos ir kojos simbolizuoja visą žmogiškąjį trapumą. Būtent per jas Jėzus paaukojo savo gyvybę, prisiėmė pasaulio kaltes ir suteikė atleidimo viltį. Pasak tradicijos, perverta Kristaus širdis parodė, jog Jo meilė pranoksta bet kokius žmogaus lūkesčius. Apaštalas Jonas rašė: „Vienas iš karių ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Iš to kyla supratimas, kad atidarytas Viešpaties šonas kviečia priimti naują gyvenimą, gimstantį iš aukos.
Daugelis dvasinių autorių pabrėžia, kad penkios žaizdos nėra vien praeities istorija. Jos išlieka aktualios kiekvienam, kuris nori suprasti Dievo meilės mastą. Šventieji tvirtino, jog kontempliacija tų randų keičia širdį ir skatina artimesnį ryšį su Atpirkėju. Vieni pasirenka reguliariai apmąstyti kryžiaus kelią, kiti dalyvauja įvairiose pamaldose, kuriose prisimenama Viešpaties kančia. Tokie veiksmai leidžia dar giliau įsiklausyti į Evangelijos kvietimą: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23).
Nuo senovės krikščionys tikėjo, kad sužeidimai Kristaus kūne yra vartai, vedantys į slėpiningą vienybę su Dangumi. Malda prie Viešpaties žaizdų padeda giliau suvokti kryžiaus reikšmę ir atverti savo sielą dieviškajam Gailestingumui. Žmogaus trapumas, suklydimai ar neviltis gali būti perkeisti, kai širdis kreipiasi į Atpirkėjo žaizdas, kurios liudija tikrą atjautą kenčiančiam pasauliui. Kiekvienas, apmąstantis tas žaizdas, gauna drąsos keisti savo gyvenimą bei vadovautis meile artimui.
Ypatingas dėmesys penkioms žaizdoms atveria kelią į gilesnę Kristaus supratimo plotmę. Per jas tampa aiškus išgelbėjimo kelias, nes jos primena pasiaukojimo galią. Visoje Bažnyčios istorijoje atsiskleidė daugybė liudijimų, kai tikintieji patirdavo dvasinę atgaivą mąstydami apie Viešpaties kančią. Toks žvilgsnis į kančios ženklus gali įžiebti užuojautą kenčiančiam žmogui, nes Jėzaus pavyzdys drąsina padėti silpnesniems.
Žvelgdami į tas žaizdas, tikintieji suvokia, kad Kristaus kančia nėra tolimas istorinis nutikimas. Ji pasiekia kiekvieno žmogaus gyvenimą ir padeda atrasti viltį, kai susiduriama su išmėginimais. „Būkite kupini gerumo, vieni kitiems atlaidūs, kaip ir Dievas Kristuje jums atleido“ (Ef 4, 32), – primena Raštas, kviesdamas į atsinaujinusį tarpusavio bendravimą. Tokia dvasinė nuostata skleidžiasi, kai tikima, jog Viešpaties penkios žaizdos atveria Meilės gylį, pranokstantį visas mūsų nuodėmes. Iš to sklinda troškimas gyventi taip, kad kiekvienas veiksmas būtų įkvėptas gailestingumo.