„Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas“ – taip skelbiama Išėjimo knygoje (Iš 20,5). Kai išgirstame šiuos žodžius, mums gali kilti klausimas: kaip suprasti pavydą, kuris Biblijoje dažnai vertinamas kaip neigiama savybė? Ar Dievas, būdamas tobula Meilė, gali pavydėti? Norint atsakyti į šį klausimą, verta įsigilinti į originalių biblinės kalbos žodžių reikšmę bei kontekstą.
Senasis Testamentas dažnai vartoja hebrajišką terminą „qana“, kurį galima išversti ir kaip „pavydus“, ir kaip „pavydi meilė“. Žodis reiškia ne vienos emocijos apimtą pavydą, o greičiau degančią uolumą, stiprų troškimą išsaugoti išskirtinį ryšį. Tad teologijoje kalbama apie „dieviškąjį pavydą“, kuris susijęs su atsidavimu, ištikimybe sandorai tarp Dievo ir jo tautos. Taip norima pabrėžti, kad Viešpats neabejingas mūsų požiūriui į Jį – jam nesvarbu, ar mes klajojame nuo vienos stabmeldystės prie kitos. Jis trokšta, kad mes būtume ištikimi, kaip ir Jis pats yra ištikimas.
Įsivaizduokime santuoką, kurioje abu žmonės prižada vienas kitam besąlyginę meilę. Jei kuris nors vis dažniau žvalgosi į kitus, dalindamas savo širdį, natūralu, kad kitas sutuoktinis jaus „pavydą“. Ne tuo prasme, kad jis turėtų pikta linkinčias mintis, bet jam skaudėtų dėl prarandamos ištikimybės. Biblinė sąvoka apie „pavydųjį Dievą“ dažnai aiškinama per šią santuokos analogiją: Dievas sudarė sandorą su savo žmonėmis ir nori būti vienintelis mūsų gyvenimo Viešpats, nes tai geriausias kelias žmogui.
Pasigilinę į biblinius kontekstus, randame, kad Viešpats (Jahvė) yra vienintelis, kuris išvadavo savo tautą iš Egipto vergystės, vedė per dykumą, apgynė nuo priešų. Jis yra gyvoji Dievybė, kai tuo metu pagoniškieji stabai – bejėgiai vaizdiniai. Bet žmogus dažnai linkęs pamiršti, kas iš tikrųjų jį gelbėja. Todėl Viešpats ragina nerankioti sau stabų iš medžio ar metalo, neatiduoti širdies tuštybei. Jo „pavydas“ – tai tarsi nuolatinis kvietimas į dar glaudesnę sąjungą, kur žmogus saugus ir laisvas.
Biblijoje dažnai pasikartoja mintis, kad „Viešpats myli, todėl ir baudžia“ (žr. Heb 12,6). Toks dieviškasis ugningas rūpestis nėra nulemtas blogos valios. Jis panašus į tėvų rūpinimąsi savo vaikais: noras juos apsaugoti nuo klystkelių, padėti augti teisinguose pasirinkimuose. Taigi Dievo pavydas – ne aklas, nevaldomas jausmas, o gilus troškimas išlaikyti žmogų vienybėje su tiesa ir meile. Išėjimo knygoje (Iš 20,5) šie žodžiai tarnauja kaip priminimas: Dievas kviečia mus užmegzti gyvą ir ištikimą santykį, kad Jo meilė netaptų užmiršta tarp sumaišties, o mes patys išliktume toje laisvėje, kurią Jis dovanoja.