Pergrubrijus (taip pat vadinamas Pergrubrė, Grubytė, Pergrubius, Pergrubii, Pergrubrij, Pergrubrius) – senovės prūsų ir lietuvių pavasario bei augmenijos dievas, glaudžiai susijęs su žemdirbystės ir gamtos ciklais. Jis simbolizavo derlingumą, augalijos augimą ir buvo ypatingai gerbiamas žemdirbių bendruomenėse, kuriose dirvos įdirbimas ir paruošimas buvo esminė gyvenimo dalis.
Pergrubrijus buvo siejamas su dirvos įdirbimu, ypač su „pergubrijimu“ – dirvos įdirbimo procesu, kai žemė būdavo paruošiama sodinimui ar sėjai. Žodis „gūbrys“ arba „gūbriuota dirva“ reiškia reljefiškai išlygintą ar įdirbtą žemę, kuri buvo pasiruošusi auginti augalus. Dievo Pergrubrijaus pagrindinė funkcija buvo skatinti žalumynų ir kitų augalų augimą gerai paruoštoje dirvoje. Tai atspindi jo glaudų ryšį su pavasario atgimimu ir augmenijos ciklu, kuris prasidėdavo pavasarį ir trukdavo iki derliaus nuėmimo.
Šiam dievui buvo skirtos darbo šventės, kurios švenčiamos nuo Jurginių (balandžio 23 d.) iki rugpjūčio, apimančios visą augimo ciklą – nuo sėklų dygimo iki augalų brendimo ir galiausiai derliaus nuėmimo. Šios šventės buvo ne tik padėka už derlių, bet ir religinis apeigų ciklas, skirtas užtikrinti gamtos ciklo sėkmę ir dievišką palaikymą.
Pergrubrijus, kaip augmenijos dievas, turėjo ypatingą reikšmę žemdirbių bendruomenėms, kurios buvo priklausomos nuo gamtos ritmų. Jo garbinimas simbolizavo derliaus gausą, gamtos jėgų valdymą ir žmogaus pastangas bendradarbiauti su dieviškomis jėgomis, kad būtų užtikrintas maisto ir kitų gamtos išteklių pakankamumas.
Pergrubrijus buvo senovės prūsų ir lietuvių pavasario bei augmenijos dievas, globojantis žemdirbystės ciklus ir augalijos augimą. Jo šventės buvo susijusios su dirvos įdirbimu ir augmenijos ciklu, o garbinimo apeigos padėjo užtikrinti sėkmingą derlių.