Apaštalas Paulius laiške Korintiečiams mini „dyglį kūne“ – mistinę kančią, kurią jis patyrė, tačiau detaliai neatskleidžia, kas tai buvo. Šioje istorijoje Paulius kalba apie šį „dyglį“ kaip priemonę, kurią Dievas leido, kad išlaikytų jį nuolankų ir apsaugotų nuo išdidumo.
Paulius rašo: „Ir kad man dėl nepaprastų apreiškimų neįpuolus į išdidumą, man duotas dyglys į kūną, šėtono angelas, kuris mane muštų, kad neįpuolčiau į puikybę. Dėl jo tris kartus meldžiau Viešpatį, kad jis mane nuo jo atleistų. Bet man atsakyta: ‘Mano malonės tau gana, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume’. Tad su didžiausiu džiaugsmu girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus galybė gyventų manyje.“ (2 Kor 12, 7-9)
Šioje ištraukoje Paulius atvirai dalijasi, kaip šis „dyglys“ tapo jo gyvenimo nuolatine našta, nors jis tris kartus meldėsi, kad Dievas jį pašalintų. Tačiau vietoj to, kad jį išlaisvintų nuo šios kančios, Dievas pasakė Pauliui, kad Jo malonės pakanka ir kad Dievo jėga geriausiai pasireiškia žmogaus silpnybėse.
Nors Biblija nedetalizuoja, kas tiksliai buvo tas „dyglys“, teologai ir istorikai spekuliuoja įvairiais būdais. Kai kurie mano, kad tai galėjo būti fizinė liga, pavyzdžiui, lėtinė liga, regėjimo problemos ar kiti sveikatos sutrikimai. Kiti teigia, kad tai galėjo būti psichologinis iššūkis ar net persekiojimai, kuriuos Paulius patyrė dėl savo tarnystės.
Svarbiausia šioje istorijoje yra ne tai, kas buvo tas dyglys, bet kaip Paulius reagavo į jį. Paulius suvokė, kad Dievas leido jam patirti šią kančią, kad jis neįpuoltų į išdidumą dėl savo nepaprastų dvasinių patirčių ir apreiškimų. Jo kančia tapo nuolatiniu priminimu apie jo ribotumą ir visišką priklausomybę nuo Dievo malonės.
Paulius ne tik priėmė savo kančią, bet ir pradėjo girti savo silpnybes. Šiame kontekste jis rašo: „Tad su didžiausiu džiaugsmu girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus galybė gyventų manyje.“ (2 Kor 12, 9). Tai parodo krikščionišką požiūrį į silpnumą – tai nėra priežastis gėdytis, bet galimybė Dievui parodyti savo galybę. Dievo stiprybė geriausiai pasireiškia, kai žmogus yra silpnas ir visiškai priklauso nuo Dievo pagalbos.
Paulius šią patirtį suvokė kaip galimybę pasiekti dvasinį augimą ir nuolankumą. Jis suprato, kad Dievo jėga per jo kančią galėjo pasireikšti dar stipriau. „Kai esu silpnas, tada esu galingas“ (2 Kor 12, 10) – tai esminė Pauliaus pamoka, kurią jis išmoko per savo patirtį su „dygliu kūne“.
Istorija yra priminimas, kad Dievas dažnai leidžia išbandymus ir kančias mūsų gyvenime ne dėl to, kad mus nubaustų, bet dėl to, kad mus sustiprintų dvasiškai. Paulius suprato, kad jo ribotumai ir kančios buvo būdas, kaip Dievas galėjo veikti jo gyvenime, ir per silpnumą jis tapo stiprus ne per savo jėgas, bet per Dievo malonę.