Šv. Pauliaus atsivertimo diena, švenčiama sausio 25 d., pažymi vieną iš reikšmingiausių įvykių krikščionybės istorijoje – apaštalo Pauliaus (anksčiau žinomo kaip Saulius) atsivertimą į krikščionybę. Šis įvykis ne tik pakeitė Pauliaus gyvenimą, bet ir turėjo didžiulę įtaką ankstyvajai Bažnyčiai, nes Paulius tapo vienu svarbiausių krikščionybės skelbėjų ir Naujojo Testamento rašytojų.
Prieš atsivertimą, Saulius buvo uolus žydas fariziejus, kuris persekiojo krikščionis, laikydamas jų tikėjimą klaidingu. Saulius gimė Tarse (dabartinėje Turkijoje), buvo gerai išsilavinęs ir savo gyvenimą skyrė kovai su krikščionybe, manydamas, kad tai yra grėsmė žydų tikėjimui. Jis net dalyvavo šv. Stepono, pirmojo krikščionių kankinio, nužudyme, pritardamas jo užmušimui akmenimis.
Tačiau kelionėje į Damaską, kur jis ketino suimti krikščionis, įvyko stebuklingas jo gyvenimo lūžis. Evangelijoje pagal Apaštalų darbus aprašoma, kaip Saulių, keliaujantį į Damaską, apšvietė ryški šviesa iš dangaus, o jis išgirdo balsą, kuris jam tarė: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“ (Apaštalų darbai 9:4). Tai buvo paties Jėzaus balsas. Apakintas šios šviesos ir sukrėstas dvasinio patyrimo, Saulius tris dienas negalėjo matyti, valgyti ar gerti.
Sauliaus gyvenimą pakeitė ne tik regėjimas ir dvasinis susitikimas su Kristumi, bet ir tai, kad Damasko krikščionis Ananijas, gavęs Dievo nurodymą, atėjo pas Saulių, padėjo jam atgauti regėjimą ir pakrikštijo jį. Po šio įvykio Saulius tapo krikščionimi ir gavo naują vardą – Paulius, kuris simbolizavo naują gyvenimo etapą, visišką atsidavimą Jėzui Kristui ir jo mokymui.
Šv. Paulius tapo vienu iš svarbiausių ir aktyviausių apaštalų, nors jis ir nepriklausė pradiniam Jėzaus dvylikos apaštalų ratui. Jo misija buvo skelbti Evangeliją ne tik žydams, bet ir pagonims, ypač graikų ir romėnų pasaulyje. Paulius atliko daugybę misionieriškų kelionių po Mažąją Aziją, Graikiją ir Romos imperijos teritorijas, skelbdamas Evangeliją, steigiant naujas krikščionių bendruomenes ir rašant laiškus šioms bendruomenėms.
Pauliaus laiškai, kuriuos randame Naujajame Testamente, yra pagrindinis teologijos, doktrinos ir krikščioniškosios etikos šaltinis. Juose jis pabrėžia išgelbėjimą per tikėjimą Jėzumi Kristumi, malonę ir meilę. Jis rašė laiškus įvairioms krikščionių bendruomenėms – Romos, Korinto, Galatijos, Efezo ir kitoms, padėdamas joms spręsti doktrinos ir praktikos klausimus.
Šv. Pauliaus atsivertimo diena yra ypatinga ne tik dėl to, kad ji simbolizuoja vieno žmogaus gyvenimo permainą, bet ir dėl to, kad ji parodo Dievo gailestingumą ir malonę. Paulius, būdamas aršus krikščionių persekėtojas, tapo vienu iš jų didžiausių gynėjų ir mokytojų. Šis atsivertimas rodo, kad Dievo malonė gali pakeisti bet kurį žmogų, nepriklausomai nuo jo praeities, ir atversti į naują gyvenimą Kristuje.
Šv. Pauliaus atsivertimas tapo įkvėpimu daugybei tikinčiųjų, nes jis parodo, kad tikėjimo kelionė gali prasidėti netikėtai ir radikaliai pakeisti gyvenimą. Pauliaus pavyzdys kviečia kiekvieną krikščionį giliau įsipareigoti savo tikėjimui ir siekti tarnauti Dievui visame pasaulyje.
Biblijoje apie Pauliaus atsivertimą kalbama Apaštalų darbuose:
Apaštalų darbai 9:3-6
„Kai jis vyko ir artinosi prie Damasko, staiga jį apšvietė šviesa iš dangaus. Jis parpuolė ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?’ Jis paklausė: ‘Kas tu, Viešpatie?’ Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Bet kelkis ir eik į miestą, ten tau bus pasakyta, ką turi daryti.’“
Citata atspindi ne tik Pauliaus atsivertimą, bet ir dvasinį pašaukimą, kuris tapo jo misijos pradžia. Tai priminimas, kad Dievas gali bet kada ir bet kur mus pašaukti į tarnystę, ir tai gali visiškai pakeisti mūsų gyvenimą.
Pauliaus atsivertimo diena kviečia krikščionis apmąstyti savo tikėjimo kelią ir drąsą liudyti Evangeliją, kaip tai darė šv. Paulius. Tai diena, kai prisimenama, kad Dievo malonė gali pakeisti bet kurį gyvenimą, o atgailos ir tikėjimo kelias veda į dvasinę pilnatvę.