Dioskoras buvo Aleksandrijos patriarchas V amžiaus pirmojoje pusėje, viena iš svarbiausių figūrų teologiniuose ginčuose dėl Kristaus prigimties. Jo vardas tapo glaudžiai susijęs su monofizitizmo šalininkais ir „Plėšikiškuoju Efezo susirinkimu“, kuris iš esmės apibrėžė jo įtaką ir konfliktus Bažnyčios istorijoje. Dioskoro veikla ir jo mokymas paliko gilų pėdsaką Rytų krikščionių bendruomenėse, tačiau tuo pat metu iškėlė didelį pasipriešinimą kitose Bažnyčios dalyse.
Dioskoras tapo Aleksandrijos patriarchu 444 metais, po garsaus Aleksandrijos patriarcho Kirilo mirties. Kirilas, būdamas vienas iš pagrindinių Efezo susirinkimo dalyvių, įtvirtino doktriną apie vieną Kristaus asmenį, kuriame dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys yra neatskiriamai suvienytos. Dioskoras stengėsi tęsti šią tradiciją, tačiau jo interpretacija nukrypo į kraštutinumą, kuriame Kristaus žmogiškoji prigimtis buvo beveik pranykusi dieviškoje.
Monofizitizmo mokymas, su kuriuo Dioskoras buvo glaudžiai susijęs, teigė, kad po Kristaus įsikūnijimo egzistuoja tik viena, dieviškoji prigimtis, į kurią žmogiškoji buvo įtraukta. Ši teologija buvo priešprieša Chalkedono ortodoksijai, kuri tvirtino, kad Kristuje yra dvi pilnos ir atskiros prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji. Dioskoras tapo šio teologinio ginčo pagrindiniu gynėju, dažnai naudojusiu savo įtaką ir politinę galią, kad įgyvendintų savo tikslus.
449 metais Dioskoras sušaukė Efezo susirinkimą, kuris vėliau buvo pavadintas „Plėšikiškuoju Efezo susirinkimu“. Šiame susirinkime Eutichas, kuris buvo apkaltintas monofizitizmu ir pašalintas iš Bažnyčios bendruomenės Konstantinopolio patriarcho Flaviano vadovaujamu sinodu, buvo reabilituotas. Dioskoras vadovavo susirinkimui ir griežtai gynė Euticho mokymą. Susirinkimas taip pat pašalino iš pareigų patriarchą Flavianą, kuris buvo teologinės ortodoksijos šalininkas.
„Plėšikiškasis Efezo susirinkimas“ sulaukė didžiulės kritikos dėl savo chaotiškumo ir žiaurių metodų. Jo sprendimai buvo atšaukti 451 metais Chalkedono susirinkime, kuris galutinai patvirtino dviejų prigimčių doktriną ir pasmerkė Dioskoro mokymą. Dioskoras buvo pašalintas iš patriarcho pareigų ir ištremtas. Nors jis buvo pasmerktas, monofizitizmo šalininkai jį laikė kankiniu ir teisingo tikėjimo gynėju.
Chalkedono susirinkimas apibrėžė Kristaus prigimčių doktriną taip: „Mes išpažįstame vieną ir tą patį Kristų, Viešpatį, Sūnų, tobulą dieviškumu ir tobulą žmogiškumu, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, turintį sielą ir kūną. Dvi prigimtys, nesumaišytas, nepakeistas, neatskiriamas ir nepadalomas.“ Šis išpažinimas tapo kertiniu ortodoksinės krikščionybės pagrindu.
Dioskoras buvo sudėtinga figūra Bažnyčios istorijoje. Jo pastangos ginti tai, ką jis laikė teisingu tikėjimu, kilo iš nuoširdaus atsidavimo Kirilo teologijai ir Aleksandrijos tradicijai. Tačiau jo polinkis į kraštutinumus ir metodai, pasitelkti siekiant tikslų, sukėlė didelį Bažnyčios pasipriešinimą. Nors Dioskoras buvo pasmerktas ortodoksinės Bažnyčios, jis liko gerbiamas kai kuriose Rytų krikščionių bendruomenėse, ypač koptiškoje tradicijoje, kur jis laikomas tikėjimo gynėju.
Dioskoro istorija atskleidžia, kaip teologiniai nesutarimai gali tapti politinių kovų pagrindu ir sukelti ilgalaikius padalijimus Bažnyčioje. Tai taip pat primena apie teologinių diskusijų svarbą, siekiant išlaikyti tikėjimo grynumą ir išvengti kraštutinumų, galinčių nukreipti nuo Evangelijos esmės. Kaip rašė apaštalas Paulius: „Venkite ginčų dėl žodžių, kurie nieko gero neduoda, bet klausytojus veda į pražūtį“ (2 Tim 2,14). Ši pamoka išlieka aktuali Bažnyčiai iki šių dienų.