Pasaulio pabaigos tema yra plačiai aptariama įvairiose religijose, siejama su eschatologija – mokymu apie paskutinius dalykus, pasaulio pabaigą ir naujos tvarkos pradžią. Nors religijų požiūriai į šį įvykį skiriasi, beveik visos didžiosios religijos turi tam tikrą viziją apie pasaulio pabaigą, kuri dažniausiai susijusi su Dievo įsikišimu, teismu, atnaujinimu ar perėjimu į kitą egzistavimo lygmenį.
Krikščionybė
Krikščionybėje pasaulio pabaiga siejama su Kristaus antruoju atėjimu, paskutiniu teismu ir naujojo dangaus bei naujosios žemės sukūrimu. Evangelijoje pagal Matą Jėzus kalba apie pasaulio pabaigos ženklus: karus, žemės drebėjimus, badą ir Evangelijos paskelbimą visoms tautoms (Mt 24, 6–14). Pagrindinė mintis – pasaulio pabaiga nėra atsitiktinis įvykis, bet Dievo plano dalis.
Apreiškimo knygoje pasaulio pabaiga aprašoma kaip didingas kosminis įvykis, kuriame Kristus galutinai nugalės blogį. „Aš mačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo“ (Apr 21, 1). Tai simbolizuoja naujo amžiaus pradžią, kuriame Dievas gyvens su savo žmonėmis.
Kristaus pažadas būti su Bažnyčia „iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20) rodo, kad pabaiga nėra sunaikinimas, bet perėjimas į naują amžiną tvarką. Krikščionims tai reiškia viltį dėl Dievo karalystės, kurioje nebebus kančios, nuodėmės ir mirties.
Judaizmas
Judaizme pasaulio pabaigos samprata yra susijusi su Mesijo atėjimu, kuris atneš teisingumą ir taiką. Tai nėra visiškas pasaulio sunaikinimas, o labiau naujos tvarkos įvedimas. Žydų tradicija skelbia, kad pasaulio pabaiga ateis po sunkių laikotarpių, kai Dievas įvykdys teismą tautoms ir atkurs savo karalystę Izraelyje.
Kai kurie judaizmo tekstai, pavyzdžiui, Danieliaus knyga, mini prisikėlimą ir teismą, kuriame teisūs gaus amžinąjį gyvenimą, o nedorieji bus pasmerkti. Tai parodo, kad pasaulio pabaiga judaizme yra susijusi su Dievo įsikišimu ir galutiniu teisingumo įvykdymu.
Islamas
Islame pasaulio pabaiga vadinama „Kiyama“ arba „Teismo diena“. Tai diena, kai visi žmonės bus prikelti iš mirusiųjų ir teisėjami pagal savo darbus. Paskutiniųjų dienų įvykiai aprašomi Korane ir hadisų rinkiniuose. Musulmonai tiki, kad prieš pasaulio pabaigą bus matomi ženklai, tokie kaip moralinio nuopuolio padidėjimas, Antikristo (Dajjal) atėjimas ir Mahdžio bei pranašo Jėzaus (Isa) sugrįžimas.
Teismo diena islame yra lemiamas įvykis, po kurio teisūs pateks į Rojų, o netikintieji ir nusidėjėliai bus pasmerkti Pragarui. Tai laikas, kai Dievo teisingumas bus pilnai įvykdytas, o pasaulis, kaip mes jį pažįstame, bus atnaujintas.
Indų religijos
Induizme pasaulio pabaigos samprata susijusi su cikliniu laiko suvokimu. Pasaulis nėra suvokiamas kaip turintis vieną pradžią ir vieną pabaigą, o kaip cikliškai kuriamas, palaikomas ir sunaikinamas. Šis ciklas vadinamas „kalpa“. Paskutinis ciklo laikotarpis, vadinamas Kali juga, apibūdinamas kaip moralinio nuosmukio ir chaoso metas. Kai Kali juga pasiekia savo piką, pasaulis bus sunaikintas, kad galėtų prasidėti naujas ciklas.
Dievas Višnus, kaip pasaulio gynėjas, įsikiš per savo avatarą Kalkį, kuris atneš teisingumą ir sunaikins blogį, taip užbaigdamas dabartinį pasaulio ciklą.
Budizmas
Budizme pasaulio pabaiga nėra eschatologinė idėja, kaip daugelyje kitų religijų. Budistai tiki, kad pasaulis keičiasi cikliškai, panašiai kaip induizme. Pasaulis gali būti sunaikintas ir vėl sukurtas, tačiau tai nėra galutinis įvykis. Pasaulio pabaigos prasmė budizme labiau susijusi su individualiu žmogaus išsivadavimu iš kančios rato (samsaros). Buda mokė, kad galutinis tikslas nėra pasaulio atnaujinimas, o pasiekimas „nirvanos“, kuri reiškia kančios pabaigą ir visišką išsilaisvinimą.
Bendros temos
Daugumoje religijų pasaulio pabaiga nėra suvokiama vien tik kaip pasaulio sunaikinimas. Ji apima moralinius ir dvasinius aspektus: teisingumo įvykdymą, blogio pabaigą ir naujos tvarkos arba amžinojo gyvenimo pradžią. Tai kvietimas gyventi pagal dieviškus įsakymus ir ruoštis galutiniam Dievo teismui ar perėjimui į naują būties lygmenį. Pasaulio pabaiga skatina tikinčiuosius apmąstyti savo gyvenimą, daryti atgailą ir gyventi tikėjime bei viltimi dėl naujo gyvenimo, kurį Dievas žada.