Vieną vakarą, kai nutariau pasitraukti nuo lango ir pailsėti, vakaro debesys atrodė neįprastai ramūs, tarsi jie kažko laukė. Jų judėjimas buvo vos pastebimas, lyg jie laukė istorijos. Gal jie laukė manęs, kad papasakočiau jiems kokią nors pasaką? Atrodė, kad būtent tai jiems ir reikėjo. Pasisiūliau, tačiau jie manęs neišgirdo. Norėjau, kad jie mane suprastų, kad mūsų atstumas sumažėtų, todėl sušukau:
- Aš irgi esu vakaro debesėlis!
Vakaro debesys stabtelėjo. Jie tikriausiai svarstė, ką aš veikiu jų tarpe. Po trumpos akimirkos jie ištiesė man savo rausvus, beveik nematomus sparnus. Tai buvo jų sveikinimas, ženklas, kad jie mane priėmė į savo bendruomenę.
- Mes plaukiame virš žemės, – paaiškino jie. – Tiksliau, virš Europos. O tu?
Aš šiek tiek susimąsčiau.
- Tai šalis, – atsakiau, – šalis, kurioje daiktai tampa gyvi.
Jaunas debesėlis, kuris akivaizdžiai turėjo savotišką humoro jausmą, sušvokštė:
- Europa irgi tokia, tačiau čia daiktai jau seniai mirę.
- O mano pasaulyje daiktai gyvi, – prieštaravau. – Pieštukas gali virsti lazda, o krosnis – miesto vartais.
Debesys šyptelėjo, tačiau buvo aišku, kad jiems sunku suprasti, apie ką kalbu. Tačiau vienas senas debesūnas užsiminė, kad girdėjo apie tokias paslaptingas šalis, kuriose vyksta stebuklai. Man tai suteikė drąsos, tad nusprendžiau papasakoti, ką mačiau neseniai žemėje.
- Leiskite papasakoti jums apie vaikus, – pradėjau. – Mačiau juos susirinkusius viename kambaryje. Jie kalbėjosi apie tėvus ir apie Dievą, kurio tėvai jau nebepastebi. Vaikai, regis, jautėsi nuskriausti dėl suaugusiųjų abejingumo. Vienas iš jų, vardu Hansas, turėjo idėją – jie patys privalo rūpintis geruoju Dievu, kurį, anot jo, suaugusieji buvo pamiršę.
Vaikai buvo labai rimti. Jie nusprendė, kad kiekvienas vaikas per savaitę vieną dieną turės saugoti gerąjį Dievą. Tai buvo garbė ir atsakomybė, kurią jie priėmė su dideliu entuziazmu.
Vieną dieną jie nutarė, kad Dievą gali simbolizuoti mažas daiktas – antpirštis, kurį rado vienas iš vaikų. Nuo tos akimirkos tas paprastas sidabrinis antpirštis tapo šventu simboliu. Kiekvienas vaikas, kuris turėjo tą antpirštį, jautėsi ypatingas, išskirtinis. Jie vaikščiojo su pasididžiavimu, iškilmingai, tarsi nešiodami pačią svarbiausią pasaulyje relikviją.
Visą savaitę viskas klostėsi gerai, bet šeštadienį kilo problema. Vaikai žaidė, šoko ir lakstė, kai Hansas staiga paklausė:
- Kas šiandien turi gerąjį Dievą?
Visi staiga sustojo. Nieko. Tyla. Kiekvienas vaikas dairėsi į kitą, tačiau nė vienas negalėjo atsakyti. Galiausiai buvo išsiaiškinta, kad tą dieną mažoji Mari turėjo antpirštį. Bet kai ją paklausė, kur jis, ji tik pasimetė ir pradėjo nerimauti.
Mari suprato, kad žaisdama galėjo pamesti tą mažą, sidabrinį antpirštį. Visi vaikai puolė ieškoti, tačiau be jokios sėkmės. Mari nesiliovė ieškoti, net kai liko viena. Ji vaikščiojo po žolę, rankomis braukdama per rasą, ieškodama to mažo daikčiuko, kuris dabar reiškė daug daugiau nei tik paprastas antpirštis.
Praeiviai kartkartėmis stabteldavo ir klausdavo, ką ji prarado. Kai kurie padėdavo ieškoti, bet po kurio laiko atsisakydavo, sakydami, kad galima nusipirkti kitą. Tačiau Mari neatsitraukė. Ji neieškojo paprasto antpirščio – ji ieškojo kažko daug svarbesnio, kažko, kas, jos manymu, buvo pats Dievas.
Galiausiai vienas praeivis, pamatęs mažą mergaitę, paklausė, ko ji ieško. Mari drąsiai ir atkakliai atsakė:
- Aš ieškau gerojo Dievo.
Praeivis nusišypsojo ir švelniai paėmė ją už rankos, vesdamas ją link namų. Jiems einant, jis ištraukė iš savo kišenės mažą antpirštį ir pasakė:
- Žiūrėk, kokį gražų daiktą radau šiandien.
Tuo metu, kai Mari jautėsi beviltiškai ir manė, kad prarado kažką labai svarbaus, tas mažas, atsitiktinis susitikimas su nepažįstamuoju atnešė jai ramybę. Tas paprastas gestas priminė, kad Dievas gali būti bet kur – net ir tokiuose mažuose dalykuose kaip antpirštis.
Vakaro debesys, kurie visą laiką klausėsi mano istorijos, atrodė susimąstę. Jie buvo lygiai taip pat įtraukti į šią pasaką, kaip ir aš, kai stebėjau tuos vaikus. Vienas debesūnas, tas pats išmintingasis, kuris pradžioje mane priėmė, pagaliau prabilo:
- Gal galėtum pasakyti, kaip vadinasi ta šalis, kurioje tu esi?
Aš jau ruošiausi atsakyti, tačiau kiti debesys pradėjo kvatoti ir nubėgo tolyn į dangų, nusitempdami senąjį debesūną su savimi. Taip baigėsi mano vakaro kelionė tarp debesų.
Ši istorija, kaip ir daugelis kitų, parodo, kaip paprasti dalykai mūsų kasdienybėje gali virsti stebuklais, jei tik turime akis jiems pastebėti. Tiek debesys danguje, tiek vaikai žemėje siekia tų pačių tiesų – būties prasmės ir ryšio su Dievu. Kiekvienas iš mūsų kartais ieško „gerojo Dievo“, nors ir per paprastus daiktus, kaip mažas sidabrinis antpirštis.