Panevėžyje XIX a. pradžioje buvo 3 bažnyčios: parapinė, pijorų ir kapų koplyčia. Pastaroji iki 1869 m. buvo mokinių bažnyčia. Nuo 1869 m. liko tik parapinė bažnyčia. 1902 m. inžinierius Nikolajus Andrejevas suprojektavo naują mūrinę bažnyčią, bet tik 1904 m. gautas valdžios leidimas statyti. Japonijos-Rusijos karas ir nederliaus metai statybą nutęsė. Ji pradėta 1908 m. Vėliau nutarta pirma pastatyti kleboniją ir įrengti laikiną koplyčią. Joje 1913 m. atlaikytos pirmosios pamaldos, paskirtas nuolatinis kunigas Jonas Maciejauskas. 1914 m. bažnyčios sienos išmūrytos iki langų. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai statybines medžiagas konfiskavo. Po karo toje pačioje parapijoje atgauta pijorų bažnyčia, todėl naujoji toliau nestatyta.
Panevėžiui 1926 m. tapus vyskupijos centru, nutarta vietoj pradėtos mūryti bažnyčios pastatyti katedrą. Ją suprojektavo architektas Rytis Steikūnas ir inžinierius Aleksandras Gordevičius. Vyskupas Kazimieras Paltarokas paaukojo 1000, vyskupijos kunigai – apie 60 000 litų. Statybai vadovavo dekanas kanauninkas J. Maciejauskas, nuo 1928 m. – prelatas Pranciškus Strakšas (paskirtas katedros administratoriumi). Katedrą 1930 m. kovo 4 d. pašventino prelatas Jonas Mačiulis – Maironis, šiai progai parašęs himną Kristui Karaliui (muziką sukūrė prelatas Teodoras Brazys).
Šoninis altorius.
1931 m. pašventinti 4 varpai, įrengti 25 registrų vargonai. 1933 m. birželio 30 d. dar nevisai įrengtą katedrą konsekravo Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas. Sukurta skulptoriaus Juozo Zikaro Kristaus Karaliaus skulptūra. 1938–1939 m. dailininkas Povilas Puzinas su kitais išdekoravo katedros vidų. Vikaras Jonas Juodelis 1950 m. areštuotas, nuteistas kalėti (į Lietuvą grįžo 1956 m.).