Dar nuo senovės žmonės ieškojo vieno stebuklingo vaisto, kuris galėtų išgydyti visas ligas. Senovės graikai tai vadino panacėja – vardas kilęs nuo Panakejos, Asklepijo dukros, mitologinės gydymo deivės. Tačiau krikščioniškame mąstyme panacėjos idėja įgavo visai kitą atspalvį: tai jau ne vaistinė žolelė ar eliksyras, o žmogaus širdies troškimas būti pilnai išgydytam – ne tik kūnu, bet ir siela.
Biblijoje nerasime žodžio „panacėja“, tačiau randame daug liudijimų apie tai, kaip žmonės ieškojo pilnatviško išgijimo. Evangelijose Jėzus ne kartą išgydo akluosius, raupsuotuosius, luošus, bet dažniausiai kartu su fiziniu išgydymu vyksta ir dvasinis virsmas: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ – šie žodžiai skamba ne kaip gydytojo frazė, o kaip Dievo pažadas.
Krikščioniškoje tradicijoje panacėjos paieškos virsta ne tiek kūno sveikatos klausimu, kiek sielos sveikatos kelione. Kai kurie Bažnyčios Tėvai sakė, kad pati nuodėmė yra pagrindinė visų žaizdų šaknis, o Kristus – vienintelis tikrasis gydytojas. Šv. Augustinas rašė apie tai, kaip žmogaus širdis nerimsta, kol neranda atilsio Dievuje – tai tarsi sielos žaizda, kurios neužgydo nei vaistai, nei pasaulio pažadai.
Viduramžiais alchemikai vėl ėmė ieškoti panacėjos – šįkart laboratorijoje. Tikėta, kad esą galima sukurti medžiagą, kuri išgydytų viską, net pratęstų gyvenimą iki nemirtingumo. Tačiau tuo pačiu laikotarpiu vienuolynuose rašomos maldos kalbėjo apie visai kitokią gydymo logiką – atleidimas, gailestingumas, auka, ramybė.
Vienas iš įdomesnių istorinių paradoksų: kai kurie šventieji, laikomi stebuklingais gydytojais (pvz., šv. Kosmas ir Damijonas, šv. Pranciškus Asyžietis), patys kentėjo nuo ligų. Bet būtent jų dvasinė šviesa, atjauta ir tikėjimas padėdavo kitiems gydytis net be fizinio prisilietimo. Jų gyvenimai bylojo – panacėja nėra skystis buteliuke, tai dvasinė būsena, kai žmogus atveria savo žaizdas Dievo malonei.
Šiandienos pasaulyje panacėjos ieškoma naujais būdais – per biohackingą, supermaistą, kvantinę mediciną. Tačiau religiniu požiūriu kyla klausimas: ar žmogus kartais nemėgina išvengti mirties ne todėl, kad bijo skausmo, o todėl, kad neturi atsakymo, kas slypi po ja?
Krikščionybėje kančia nėra priešas, tai neišvengiamas žmogaus gyvenimo elementas, kuris, jei priimamas su tikėjimu, virsta atpirkimu. Panacėjos idėja čia transformuojama: ne į tai, kas išgydo viską, bet į Tą, kuris gydo žmogų visą – iš vidaus.
Jėzus nesuteikė stebuklingos formulės visiems laikams, bet paliko savo paties gyvenimą kaip gydančią istoriją. Kai kurie teologai sako: „Kristaus kryžius yra panacėja – ne ta, kuri panaikina skausmą, bet ta, kuri jį perkeičia.“
Šiuolaikiniam žmogui, blaškomam informacijos pertekliaus ir nuolatinių „greitų sprendimų“, tokia mintis gali skambėti prieštaringai. Bet gal kaip tik dabar, kai tiek daug siūloma iš išorės, verta atsigręžti į vidų – kur ir slypi tikrasis ilgesys būti išgydytam.