Ilgas kelias dar buvo keliauti…
Ilgas kelias dar buvo keliauti, Bet kodėl Tu taip greit pražuvai? Gyvenimui vainiką pynei, Bet nebaigtą jį palikai.
Ilgas kelias dar buvo keliauti, Bet kodėl Tu taip greit pražuvai? Gyvenimui vainiką pynei, Bet nebaigtą jį palikai.
Pasakykit, žmonės, kodėl žemė tyli, Kai brangiausią žmogų atima iš mūs. Erškičiuotą kelią eitum šimtą mylių, Kad jisai pareitų vėlei į namus.
Palinguoki, vėjau, diemedžio šakelę, Kad ji sušlamėtų liūdesiu giliu. Jau nebepažvelgsiu į gimtinės kelią, Prisikelti amžiams aš nebegaliu.
Netektis. O gal žvaigždė? Išsivedė brangiausią žmogų. Lemtis. O gal gyvenimas? Paliko begalinį skausmą.
Nebeišgirsit jau daugiau tėvelio balso, Tik paliks atminty jo žodžiai ištarti. Užgeso mielos akys, nusviro darbščios rankos, Ir paliko vien sielvartas širdy.
Nors drasko širdį skausmas, abejonės, Nepulk į neviltį – ji pragaištinga.
Jūs likote tarsi kažko netekę, O juk, tiesa – netekote tiek daug. Uždekite širdy dar vieną žvakę Ir atsitieskite skausme.
Visos mūsų maldos kasdieninės, Viešpatie, duok tėviškės dangaus… Tik tenai pailsusios krūtinės, Po visų kelionių atsigaus.
Nepareis, nesugrįž, nepabels į duris, Nors iš skausmo ir plyštų širdis. Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai, Tik sapne kai kada aplankys.
Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli, Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų? Erškėčiuotą kelią eitum, Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.