Nunadievis (dar žinomas kaip Nanadievis, Nonadievis ar Numadievis) yra pirmasis lietuvių dievas, minimas Hipatijaus metraštyje, kuris buvo susijęs su Lietuvos karaliaus Mindaugo laikais. Šis dievas buvo garbinamas kaip svarbiausias dievas senovės lietuvių religijoje, ir apie jį sužinome iš Voluinės metraščio, kuriame rašoma apie Mindaugo krikštą 1252 metais. Metraštyje pažymima, kad nors Mindaugas formaliai priėmė krikščionybę, … [Skaityti toliau…]
Nosolus (dar vadinamas Nosoliu ar Nosolumu) – senovės lietuvių mitologijoje buvo javų dievas, kurį pirmą kartą paminėjo jėzuitai 1605 metų pranešimuose. Ši dievybė buvo glaudžiai susijusi su žemės derlingumu ir žemdirbystės ciklu, ypač su derliaus sėkme. Nosoliui buvo aukojami ožiai, o jų kraujas buvo išliejamas į upę, siekiant užtikrinti gausų derlių. Šis ritualas parodo senovės … [Skaityti toliau…]
Milda – meilės, laisvės ir piršlybų deivė, kurią pirmasis pristatė Teodoras Narbutas (1784–1864), tačiau jos autentiškumas senovės lietuvių mitologijoje nėra patvirtintas. Nei šaltiniai, nei tautosaka nepalaiko Narbuto pateiktos informacijos apie Mildą, todėl ji laikoma daugiau literatūriniu kūriniu nei tikra senovės lietuvių mitologijos dievybe. Pasak Narbuto, Mildai buvo skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje stovėjo jos … [Skaityti toliau…]
Mėnesis, dar žinomas kaip Mėnulis, Mėnesys ar Mėnesėlis, senovės lietuvių mitologijoje buvo nakties šviesos ir laiko valdytojas. Jis atliko svarbų vaidmenį kaip nakties dangaus žibintas, kuris ne tik skleidė šviesą tamsoje, bet ir saugojo žmones nuo pavojų, slypinčių nakties tamsybėse. Mėnulio šviesa buvo laikoma svarbiu apsaugos simboliu, išblaškančiu tamsą ir saugančiu nuo piktųjų būtybių, tokių … [Skaityti toliau…]
Medžiojima – lietuvių mitologijoje minima kaip medžioklės deivė, kurią aprašė Teodoras Narbutas. Ji vaizduojama kaip neįprastos išvaizdos būtybė – milžinė, turinti vyrišką veidą, apsigaubusi meškos kailiu ir su lanku ant pečių. Šis aprašymas perteikia jos jėgą, laukinį ir pirminį ryšį su gamta bei medžioklės menais. Jos atributai, tokie kaip lankas ir meškos kailis, simbolizuoja medžioklės … [Skaityti toliau…]
Medeina – lietuvių miško deivė, kurią neretai tapatina su kita miško dievybe – Žvorūna. Ji yra viena iš svarbių senovės lietuvių dievybių, atsakingų už miškus, medžioklę ir laukinius gyvūnus. Medeina buvo vienintelė moteriškoji deivė, minima XIII amžiaus šaltiniuose, kai lietuvių panteonas buvo stipriai militarizuotas. Tai rodo, kad, nors pagrindinis dėmesys buvo skiriamas karo dievams, Medeina … [Skaityti toliau…]
Magyla – senovės lietuvių mitologijoje laikoma mirties deive arba demonu, glaudžiai susijusi su mirtimi ir nelaimėmis. Ji buvo Giltinės tarnaitė, veikianti kartu su kitomis destruktyviomis jėgomis ir turinti stiprų ryšį su pykčiu bei kančiomis. Magylą tarp kitų pykčio ir nelaimių dievų mini Matas Pretorijus, apibūdindamas ją kaip kankinančią ir nuduriančią dievybę. Ši charakteristika pabrėžia jos … [Skaityti toliau…]
Lietuvonis (arba Lytuvonis) – senovės lietuvių mitologijoje buvo dievas, atsakingas už lietų ir jo teikimą. Ši dievybė galėjo būti susijusi su vandens ciklu, žemės vaisingumu ir derliaus augimu, nes lietus buvo būtinas žemdirbystei ir gamtos derėjimui. Lietuvonis buvo laikomas svarbia dievybe, ypač žemdirbių visuomenėse, kuriose lietaus gausa tiesiogiai lėmė derliaus sėkmę. Pasak istorinių šaltinių, Lietuvonis … [Skaityti toliau…]
Laumė – viena iš seniausių lietuvių mitologijos deivių, kuri buvo glaudžiai susijusi su dangaus ir žemės pasauliais. Ji dažnai vaizduojama kaip paslaptinga būtybė, turinti tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių. Nors kartais ji buvo laikoma Perkūno sutuoktine, senovės lietuvių mitologijoje Perkūno žmona dažniau buvo Žemyna – žemės ir vaisingumo deivė. Vis dėlto, laumė buvo svarbi tarpininkė … [Skaityti toliau…]
Lauksargis – senovės lietuvių mitologijoje lauko dievas, dirbamų laukų ir gyvulių globėjas. Jis buvo atsakingas už žemdirbystę, derliaus sėkmę ir apsaugą nuo gamtos nelaimių, tokių kaip liūtys, kruša ar sausros, kurios galėjo sunaikinti derlių ir sutrikdyti ūkio darbus. Lauksargis buvo gerbiamas ir šaukiamas per žemės ūkio darbus, ypač sėjant ar ariant laukus, kai buvo tikimasi … [Skaityti toliau…]