Slenkstinis – senovės lietuvių mitologijoje namų dievas, gyvenantis po namo slenksčiu ir kertėse. Slenkstis buvo laikomas ypatinga, šventa namo dalimi, o Slenkstinis – svarbus globėjas, užtikrinantis namų gerovę ir šeimos saugumą. Šis dievas buvo glaudžiai susijęs su svarbiausiais šeimos įvykiais, todėl jis buvo pagerbiamas per vestuvių ir laidotuvių apeigas. Tikėta, kad Slenkstinis saugojo namus nuo … [Skaityti toliau…]
Rūgutis (dar vadinamas Ragutis, Raugupatis, Raugų Žemėpatis) – senovės lietuvių dievas, kuris buvo siejamas su raugo, rūgimo ir fermentacijos procesais, ypač alaus gamyboje. Rūgutis buvo svarbi dievybė, globojanti pirmuosius duonos kepimo ir alaus gaminimo ritualus, kurie buvo neatsiejama žemdirbių bendruomenės dalis. Alus ir duona, kaip pagrindiniai maisto produktai, turėjo ne tik materialinę, bet ir ritualinę … [Skaityti toliau…]
Perkūnas – vienas ryškiausių ir galingiausių dievų senovės lietuvių bei baltų mitologijoje. Jis yra griaustinio ir audrų dievas, dažnai siejamas su dangiškomis galiomis, oro reiškiniais ir teisingumo vykdymu. Perkūnas nebuvo pagrindinis baltų panteono dievas, bet jis turėjo ypatingą vietą, nes buvo laikomas stipresniu už daugelį kitų dievų. Nepaisant savo galios, Perkūnas vis dar buvo pavaldus … [Skaityti toliau…]
Pergrubrijus (taip pat vadinamas Pergrubrė, Grubytė, Pergrubius, Pergrubii, Pergrubrij, Pergrubrius) – senovės prūsų ir lietuvių pavasario bei augmenijos dievas, glaudžiai susijęs su žemdirbystės ir gamtos ciklais. Jis simbolizavo derlingumą, augalijos augimą ir buvo ypatingai gerbiamas žemdirbių bendruomenėse, kuriose dirvos įdirbimas ir paruošimas buvo esminė gyvenimo dalis. Pergrubrijus buvo siejamas su dirvos įdirbimu, ypač su „pergubrijimu“ … [Skaityti toliau…]
Pagirnis – senovės lietuvių mitologijoje buvo laikomas namų dievu, dažnai siejamu su žemės ūkio darbais, grūdų malimu ir namų židiniu. Jėzuitų XVII–XVIII amžiaus ataskaitose šie dievai (kartais vadinami pagrinais) buvo minimi kaip dievybės, globojančios namų ūkį, o jų kultas buvo lyginamas su romėnų Cereros, vaisingumo ir derliaus deivės, garbinimu. Pagirnis galėjo būti tapatinamas su žaltysiais … [Skaityti toliau…]
Nunadievis (dar žinomas kaip Nanadievis, Nonadievis ar Numadievis) yra pirmasis lietuvių dievas, minimas Hipatijaus metraštyje, kuris buvo susijęs su Lietuvos karaliaus Mindaugo laikais. Šis dievas buvo garbinamas kaip svarbiausias dievas senovės lietuvių religijoje, ir apie jį sužinome iš Voluinės metraščio, kuriame rašoma apie Mindaugo krikštą 1252 metais. Metraštyje pažymima, kad nors Mindaugas formaliai priėmė krikščionybę, … [Skaityti toliau…]
Nosolus (dar vadinamas Nosoliu ar Nosolumu) – senovės lietuvių mitologijoje buvo javų dievas, kurį pirmą kartą paminėjo jėzuitai 1605 metų pranešimuose. Ši dievybė buvo glaudžiai susijusi su žemės derlingumu ir žemdirbystės ciklu, ypač su derliaus sėkme. Nosoliui buvo aukojami ožiai, o jų kraujas buvo išliejamas į upę, siekiant užtikrinti gausų derlių. Šis ritualas parodo senovės … [Skaityti toliau…]
Milda – meilės, laisvės ir piršlybų deivė, kurią pirmasis pristatė Teodoras Narbutas (1784–1864), tačiau jos autentiškumas senovės lietuvių mitologijoje nėra patvirtintas. Nei šaltiniai, nei tautosaka nepalaiko Narbuto pateiktos informacijos apie Mildą, todėl ji laikoma daugiau literatūriniu kūriniu nei tikra senovės lietuvių mitologijos dievybe. Pasak Narbuto, Mildai buvo skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje stovėjo jos … [Skaityti toliau…]
Mėnesis, dar žinomas kaip Mėnulis, Mėnesys ar Mėnesėlis, senovės lietuvių mitologijoje buvo nakties šviesos ir laiko valdytojas. Jis atliko svarbų vaidmenį kaip nakties dangaus žibintas, kuris ne tik skleidė šviesą tamsoje, bet ir saugojo žmones nuo pavojų, slypinčių nakties tamsybėse. Mėnulio šviesa buvo laikoma svarbiu apsaugos simboliu, išblaškančiu tamsą ir saugančiu nuo piktųjų būtybių, tokių … [Skaityti toliau…]
Medžiojima – lietuvių mitologijoje minima kaip medžioklės deivė, kurią aprašė Teodoras Narbutas. Ji vaizduojama kaip neįprastos išvaizdos būtybė – milžinė, turinti vyrišką veidą, apsigaubusi meškos kailiu ir su lanku ant pečių. Šis aprašymas perteikia jos jėgą, laukinį ir pirminį ryšį su gamta bei medžioklės menais. Jos atributai, tokie kaip lankas ir meškos kailis, simbolizuoja medžioklės … [Skaityti toliau…]