Pagarba tėvams (lot. pietas filialis) yra esminė dorybė krikščioniškoje moralinėje etikoje, pagrįsta dėkingumu ir meile tiems, kurie padovanojo vaikams gyvybę ir pasirūpino jų auklėjimu bei augimu. Ši pagarba kyla ne tik iš biologinio ryšio, bet ir iš dėkingumo už tėvų sunkų darbą, rūpestį, meilę ir aukas, kuriomis jie vaikams suteikė galimybę augti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai bei intelektualiai.
Pagarbos tėvams šaltinis:
- Gyvybės dovana:
- Pirmiausia pagarba tėvams kyla iš fakto, kad jie padovanojo savo vaikams gyvybę. Gyvybė yra šventas Dievo dovanojamas stebuklas, kurį tėvai perduoda vaikams. Šventajame Rašte tėvai dažnai vaizduojami kaip bendradarbiai su Dievu kuriant ir ugdant naują gyvybę. Be jų dalyvavimo, žmogus neturėtų galimybės patirti gyvenimo džiaugsmų ir dvasinio augimo.
- Auklėjimas ir rūpinimasis:
- Tėvai ne tik padovanoja vaikams gyvybę, bet ir rūpinasi jų augimu. Vaikai nuo pat gimimo priklauso nuo savo tėvų meilės, rūpesčio ir auklėjimo, o tėvai savo meile, darbu ir pasiaukojimu prisideda prie vaikų vystymosi metais, išmintimi ir malone. Jie moko vaikus ne tik praktinių įgūdžių, bet ir dvasinių vertybių, moralės ir gyvenimo tiesų.
- Dėkingumo dorybė:
- Dėkingumas yra viena iš pagrindinių krikščioniškų dorybių, ir jis yra esminė pagarbos tėvams dalis. Tėvai, aukodamiesi dėl savo vaikų gerovės, nusipelno dėkingumo, kurį vaikai išreiškia per meilę, pagarbą ir rūpinimąsi jais. Šventasis Raštas nuolat ragina vaikus gerbti savo tėvus ir pripažinti jų pastangas.
- Siracido knyga 7:27-28 primena apie šią pareigą: „Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ Ši ištrauka pabrėžia, kad vaikai turi su meile ir pagarba atsiminti visą tai, ką tėvai padarė dėl jų. Vaikai negali visiškai atlyginti tėvams už jų meilę ir aukas, bet gali išreikšti savo dėkingumą per pagarbą ir rūpestį.
Pagarbos tėvams šventumas Šventajame Rašte:
- Ketvirtasis Dievo įsakymas:
- Pagarba tėvams yra tiesiogiai įsakoma Dievo Dešimt Dievo įsakymų. Ketvirtasis įsakymas sako: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda“ (Išėjimo 20:12). Tai pabrėžia, kad pagarba tėvams yra ne tik moralinė pareiga, bet ir Dievo valia, kurios vykdymas yra susijęs su žmogaus ilgu ir laimingu gyvenimu.
- Siracido knyga 3:2-6:
„Viešpats pagerbė tėvą vaikų akyse ir sustiprino motinos valdžią virš sūnų. Kas gerbia tėvą, tas atlygins už savo nuodėmes, o kas gerbia savo motiną, tas lyg lobį kaupia.“
Šioje ištraukoje Siracido knyga pabrėžia, kad pagarba tėvams yra susijusi su atleidimu už nuodėmes ir dvasiniu atpildu. Gerbdami tėvus, vaikai ne tik vykdo savo pareigą, bet ir kaupia dvasinį lobį Dievo akivaizdoje.
- Pagarba tėvams kaip Dievo valios vykdymas:
- Krikščioniškoje tradicijoje pagarba tėvams suvokiama ne tik kaip moralinė pareiga, bet ir kaip Dievo valios vykdymas. Vaikai, gerbdami savo tėvus, įgyvendina Dievo įstatymus ir parodo savo dvasinę brandą.
Pagarba tėvams kasdienybėje:
- Rūpinimasis tėvais senatvėje:
- Pagarba tėvams nėra vien tik jausmas, bet ir aktyvūs veiksmai, ypač kai tėvai sulaukia senatvės ar ligų. Krikščionys yra raginami rūpintis savo tėvais, kai šie tampa silpni ar jiems reikia pagalbos. Tai yra svarbi pagarba tėvams išraiška.
- Širdies nuostata:
- Pagarba tėvams apima ne tik išorinius veiksmus, bet ir vidinę širdies nuostatą. Vaikai turėtų su meile ir pagarba kalbėti su savo tėvais, klausyti jų patarimų ir vertinti jų gyvenimo patirtį. Net jei tarp tėvų ir vaikų kartais kyla nesutarimų, pagarba turėtų išlikti nepakitusi.
Pagarba tėvams (pietas filialis) yra krikščioniška dorybė, kylanti iš dėkingumo už gyvybę, rūpinimąsi ir auklėjimą. Šventasis Raštas nuolat pabrėžia šios pagarbos svarbą, susiedamas ją su Dievo įsakymais ir dvasine žmogaus gerove. Pagarba tėvams neapsiriboja jausmais – tai reiškia rūpestį, meilę ir aktyvią pagalbą, ypač kai tėvams reikia paramos. Krikščionybėje pagarba tėvams yra suvokiama kaip Dievo valios vykdymas ir kelias į dvasinį augimą.