Padėkit, kad mus globotų
laikytų Dievas žemėje
ir duotų būti danguje.
Šventieji Viešpaties draugai,
iškelti garbėje aukštai,
mums melskit atgailojimo
ir kalčių dovanojimo. – Padėkit, kad mus…
Pirmiausia, o Marija, tu
iškelta virš visų šventų,
ir jūs, galingi angelai,
pamilę Dievą tobulai. – Padėkit, kad mus…
Tu, Kristaus pranašų būry,
pirm, negu gimė, skelbei Jį;
ir jūs apaštalai siųsti
pasaulį visą mokyti. – Padėkit, kad mus…
Vainiką gavę kankiniai
ir Dievą mylinčių būriai,
mergelės, Kristų sekusios,
ir moters, Jam tarnavusios. – Padėkit, kad mus…
Dėl Kristaus kraujo melskite,
pas Dievą vis užtarkite,
kad Jis priimtų mūs vargus,
į laimę vestų mus visus. – Padėkit, kad mus…
Ši giesmė yra malda, prašanti įvairių šventųjų ir Dievo pagalbos bei globos. Kiekvienas posmas kreipiasi į skirtingus šventuosius ir šventąsias asmenybes – Mariją, angelus, pranašus, apaštalus, kankinius ir kitas šventąsias figūras – prašant jų užtarimo ir maldos. Giesmė pabrėžia tikėjimo bendrystės svarbą, kviesdama visus šventuosius melstis už tikinčiuosius ir padėti jiems pasiekti dangiškąją laimę, įveikiant žemiškus sunkumus ir kaltes. Ji dažnai atliekama per maldų laikotarpius arba ypatingose liturginėse progose, siekiant dvasinės paramos ir dangiškosios globos.