A. PRANAŠO MOTERYSTĖ IR JOS PAMOKA
VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo Beerio sūnui Ozėjui Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo bei Hezekijo dienomis ir Izraelio karaliaus Joašo sūnaus Jeroboamo dienomis.
Neištikima Ozėjo žmonaKai VIEŠPATS pirmąsyk kalbėjo per Ozėją, VIEŠPATS tarė Ozėjui: “Eik, imk sau žmona moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių, nes kraštas, pamesdamas VIEŠPATĮ, daro didelę kekšystę”. Taigi jis ėjo ir paėmė žmona Diblajimo dukterį Gomerę; ji tapo nėščia ir pagimdė jam sūnų.
O VIEŠPATS jam tarė: “Pavadink jį vardu Jezrėelis, nes netrukus nubausiu Jehu’o namus už išlietą kraują Jezrėelyje ir padarysiu galą Izraelio namų karalystei. Tą dieną sulaužysiu Izraelio lanką Jezrėelio slėnyje”.
Gomerė ir vėl tapo nėščia ir pagimdė dukterį. Tuomet VIEŠPATS tarė jam: “Pavadink ją vardu Lo-Rūhama, nes daugiau nebesigailėsiu Izraelio namų nei jiems nebeatleisiu. Tačiau Judo namų pasigailėsiu ir juos išgelbėsiu per VIEŠPATĮ, jų Dievą. Neišgelbėsiu jų lanku nei kalaviju, nei karu, nei žirgais, nei raiteliais”.
Kai ji buvo nujunkiusi Lo-Rūhamą, vėl tapo nėščia ir pagimdė sūnų. Tuomet VIEŠPATS tarė: “Pavadink jį vardu Lo-Ammi, nes jūs nesate mano tauta ir aš nebūsiu jūsų Dievas”.
Izraelis bus atkurtas O vis dėlto Izraelio vaikų skaičius bus kaip jūros smiltys, kurių neįmanoma nei paseikėti, nei suskaičiuoti. Vis dėlto, užuot jiems sakius: “Jūs nesate mano tauta!” – jiems bus sakoma: “Gyvojo Dievo vaikai”. Judo žmonės ir Izraelio žmonės bus surinkti į viena, jie pasistatys sau vieną galvą ir užvaldys kraštą, nes Jezrėelio diena bus galinga.
Sakykite savo broliui: “Mano tauta” ir savo seseriai: “Ta, kurios pasigailėta”.
Neištikima Gomerė – neištikimas Izraelis
Kaltinkite savo motiną, kaltinkite,
nes ji nėra mano žmona,
o aš nesu jos vyras!
Tepašalina nuo savo veido kekšystę
ir iš savo krūtų tarpo svetimavimą.
Kitaip nuogai aš ją išrengsiu,
paliksiu ją, kokia ji buvo gimimo dieną,
padarysiu ją panašią į dykumą, paversiu ją tyrlaukiais
ir leisiu jai mirti nuo troškulio.
Nei jos vaikų nepasigailėsiu,
nes jie yra kekšystės vaikai.
Taip! Jų motina buvo kekšė, –
ta, kuri juos pradėjo, gėdingai elgėsi.
“Eisiu paskui savo meilužius , – ji sakė, –
nes iš jų gaunu savo duoną ir vandenį, savo vilnas ir linus, savo aliejų ir gėrimą”.
Todėl, tikėk manimi, erškėčiais aptversiu jos kelią
ir sieną pastatysiu prieš ją,
kad nebegalėtų surasti savo takų.
Ji vis bėgs paskui savo meilužius, bet jų nepasivys,
ji ieškos jų, tačiau nesuras.
Tuomet ji tars sau:
“Eisiu, sugrįšiu pas savo pirmąjį vyrą,
nes anuomet man buvo geriau negu dabar”.
Ji nežinojo, kad aš buvau tas,
kuris davė jai grūdus, vyną ir aliejų,
apipylė ją sidabru ir auksu, o jie tai išleido Baalui.
Todėl atsiimsiu savo grūdus laikui atėjus
ir savo vyną jo metui atėjus;
atimsiu savo vilnas ir linus,
duotus jos nuogumui pridengti.
Dabar atidengsiu jos gėdą jos meilužių akyse, –
iš mano rankos niekas jos neišgelbės.
Padarysiu galą visam jos džiaugsmui, –
jos šventėms, jaunatims, šabams
ir visoms jos iškilmių dienoms.
Nuniokosiu jos vynmedžius ir figas, apie kuriuos ji sakė:
“Tai mano atlygis,
kurį meilužiai man davė”.
Paversiu juos brūzgynais,
laukiniai žvėrys juos nuės.
Taip bausiu ją už iškilmių dienas Baalams,
kuriomis ji degino jiems smilkalus,
kada, išsidabinusi auskarais ir puošmenimis,
ėjo paskui savo meilužius
ir mane pamiršo, – tai VIEŠPATIES žodis.
Viešpaties meilė savo tautai
Todėl dabar aš viliosiu ją, išvesiu ją į dykumą
ir prašnekinsiu jos širdį.
Ten jai atiduosiu jos vynuogynus,
o Achoro slėnį padarysiu vilties durimis.
Ten ji man atsilieps kaip savo jaunystės dienomis,
kaip tą dieną, kada išėjo iš Egipto žemės.
Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – ji vadins mane “Mano vyras”, ji niekuomet nebevadins manęs “Mano Baalas”. Nuo jos lūpų pašalinsiu Baalų vardus, – jų vardais nebebus daugiau šaukiamasi. Sudarysiu jiems tą dieną sandorą su laukiniais žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, – duosiu jiems ramų ir saugų atilsį. Paimsiu tave sau žmona amžinai, – tave sau žmona paimsiu teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. Paimsiu tave sau žmona ištikimybe. Tuomet tu žinosi, kas yra VIEŠPATS.
Tą dieną išklausysiu, – tai VIEŠPATIES žodis, –
išklausysiu dangaus, o jie išklausys žemės.
Žemė išklausys grūdo, vyno ir aliejaus,
o jie išklausys Jezrėelio.
Pasėsiu ją krašte sau pačiam,
pasielgsiu gailestingai su Lo-Rūhama
ir sakysiu tam, kuris Lo-Ammi: “Tu esi mano tauta”,
jis atsakys: “Tu esi mano Dievas”.
Meilės triumfas: Ozėjas ir neištikimoji moteris VIEŠPATS vėl man tarė: “Eik, mylėk moterį, kuri turi meilužį ir yra svetimautoja, lygiai taip, kaip VIEŠPATS kad myli izraeliečius, nors jie ir gręžiasi į kitus dievus ir mėgsta razinų papločius”. Tuomet pirkau ją už penkiolika sidabro šekelių ir pusantro homero miežių. O jai pasakiau: “Tu pasiliksi su manimi ilgą laiką ir nebesielgsi kaip kekšė, neturėsi lytinių santykių su vyriškiu nei su manimi”. Juk izraeliečiai pasiliks ilgą laiką be karaliaus ir didžiūno, be aukų ir šventųjų stulpų, be efodo ir terafimų. Tada izraeliečiai sugrįš, ieškos VIEŠPATIES, savo Dievo, ir Dovydo, savo karaliaus. Paskutinėmis dienomis jie artinsis prie VIEŠPATIES ir jo gerumo su pagarbos pilna baime.
B. IZRAELIO KALTĖ IR BAUSMĖ
Izraelio nusikaltimai
Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Izraelio tauta,
nes VIEŠPATS traukia į teismą krašto gyventojus.
Nėra dorumo, ištikimos meilės
ir Dievo pažinimo nėra!
Kreiva priesaika ir melagystė, ir žmogžudystė,
ir vagystė, ir svetimavimas įsigalėjo,
kraujo liejimas eina po kraujo liejimo.
Todėl kraštas rauda, visi jos gyventojai gaišta,
drauge su laukų žvėrimis, padangių paukščiais
ir jūrų žuvimis žūsta.
Kunigų kaltė
Tačiau niekas tenesmerkia, niekas tenekaltina, –
kunige, aš kaltinu tave!
Klupsi dienos metu,
ir pranašas su tavimi klups naktį, –
aš sunaikinsiu tavo motiną.
Mano tauta sunaikinama, nes jai stinga pažinimo;
kadangi tu atmetei pažinimą,
atmesiu tave kaip savo kunigą;
kadangi tu užmiršai savo Dievo mokymą,
užmiršiu ir aš tavo vaikus.
Kuo daugiau jų buvo,
tuo labiau jie man nusidėjo, –
išmainė savo garbę į gėdą.
Jie minta iš mano tautos nuodėmės,
godžiai trokšta jų kalčių.
Kaip tautą, taip ir kunigą, –
nubausiu juos už jų kelius,
atlyginsiu jiems už jų darbus.
Jie valgys, bet sotūs nebus,
jie elgsis kaip kekšė, bet vaikų neturės,
nes paliko VIEŠPATĮ,
kad atsiduotų kekšystei.
Vynas, senas ir jaunas, atima protą.
Mano tauta atsiklausia savo rąstagalio,
burtų lazda jiems išburia.
Kekšystės dvasia juos nuvedė į klystkelius, –
palikdami savo Dievą, jie elgiasi kaip kekšė.
Ant kalnų keterų skerdžia aukas,
ant kalvų degina smilkalus
ir po ąžuolu, ir po tuopa, ir po terebintu,
nes jų pavėsis malonus.
Todėl ir jūsų dukterys elgiasi kaip kekšės,
ir jūsų marčios svetimauja!
Nebausiu jūsų dukterų,
kai jos elgiasi kaip kekšės, nei jūsų marčių, kai jos svetimauja,
nes patys vyrai susideda su paleistuvėmis
ir skerdžia aukas su šventovės kekšėmis .
Taip tauta be proto eina į pražūtį.
Nors tu ir elgiesi kaip ištvirkėlis, Izraeli,
neleisk Judui nusikalsti!
Neikite į Gilgalą, nekopkite į Bet-Aveną,
netarkite priesaikos “Kaip gyvas VIEŠPATS”.
Izraelis yra užsispyręs
tarsi užsispyrusi telyčia.
Argi gali VIEŠPATS dabar juos ganyti
kaip avinėlį plačioje ganykloje?
Efraimas prisirišo prie stabų – tegu sau!
Po ilgo girtavimo jie mėgaujasi kekšyste, –
gašlumą labiau vertina negu savo garbę.
Vėjas apgaubė juos savo sparnais, jie gėdysis savo aukurų.
Vadų kaltė
Išgirskite tai, kunigai!
Įsidėmėkite, Izraelio namai!
Klausykitės, karaliaus rūmai!
Juk jūs turite rūpintis teisingumu,
bet jūs tapote spąstais Mizpoje,
išskleistomis pinklėmis ant Taboro
ir iškasta gilia duobe Šitimuose. Nubausiu juos visus.
Efraimą aš pažinojau
ir Izraelis nebuvo nuo manęs paslėptas,
bet dabar, Efraimai, elgiesi kaip kekšė,
Izraelis yra ištvirkęs.
Jų darbai neleidžia jiems sugrįžti pas savo Dievą, –
kekšystės dvasia yra juos užgalėjusi,
ir jie nepažįsta VIEŠPATIES.
Izraelio išdidumas liudija prieš jį,
ir Efraimas klumpa dėl savo kaltės,
Judas klumpa drauge su jais.
Tuomet su savo avimis ir galvijais
jie eis ieškoti VIEŠPATIES, bet jo neras, –
jis pasitraukė nuo jų.
Jie tapo neištikimi VIEŠPAČIUI, nes pagimdė pavainikius.
Jaunatis dabar praris juos drauge su jų laukais.
Karas tarp Judo ir Izraelio
Pūskite ragą Gibeoje, trimitą Ramoje!
Skelbkite pavojų Bet-Avene:
“Benjaminai, pasižiūrėk atgal!”
Efraimas bausmės dieną virs tyrlaukiais;
paskelbiu Izraelio giminėms, kas tikrai įvyks.
Judo galiūnai prilygo
tiems, kurie perkelia laukų ribas;
išliesiu ant jų savo pyktį kaip vandenį.
Efraimas nuengtas ir teismo sutriuškintas dėl to,
kad sąmoningai ėjo paskui melą.
Tarsi kandis esu Efraimui
ir lyg puvimas Judo namams.
Kai Efraimas pamatė savo ligą ir Judas savo žaizdą,
tuomet Efraimas kreipėsi į Asiriją
ir siuntė pasiuntinius pas didįjį karalių.
Bet jis negali jūsų pagydyti
ar užgydyti jūsų žaizdos,
nes Efraimui esu tarsi liūtas
ir lyg liūto jauniklis Judo namams.
Aš pats draskysiu ir eisiu sau,
aš nusinešiu, ir niekas neišgelbės.
Nenuoširdus atsivertimas
Vėl grįšiu į savo vietą, kol jie suvoks savo kaltę
ir ieškos mano veido.
Savo varge jie maldaus mano malonės:
Eime, grįžkime pas VIEŠPATĮ,
nes jis – tas, kuris mus sudraskė,
jis mus ir išgydys; jis mus sužeidė, jis mus ir sutvarstys.
Po dviejų dienų jis mus atgaivins,
trečiąją dieną jis mus prikels,
kad būtume gyvi jo Artume.
Pažinkime, – veržkimės pažinti VIEŠPATĮ!
Tikrai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra;
jis ateis pas mus lyg būriai lietaus,
kaip pavasario lietus, pagirdantis žemę”.
Ką man daryti su tavimi, Efraimai?
Ką man daryti su tavimi, Judai?
Judviejų meilė – kaip rytmečio debesis,
kaip anksti nukrintanti rasa.
Todėl skaptuosiu juos per pranašus,
žudysiu savo burnos žodžiais, –
mano teismas bus paskelbtas kaip šviesa.
Noriu ištikimos meilės, o ne aukos,
mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos.
Prie Adamo jie sulaužė sandorą,
ten jie tapo man neištikimi.
Gileadas yra nedorėlių miestas, paženklintas krauju.
Kaip plėšikai ko nors tyko, taip kunigai susibūriavo, –
jie žudo ant kelio į Šechemą, daro baisų nusikaltimą.
Izraelio namuose mačiau šiurpų dalyką, –
ten vyksta Efraimo kekšystė, Izraelis surteršiamas.
Ir tavęs, Judai, laukia pjūtis.
Kada tik noriu sugrąžinti savo tautos belaisvius,
kada tik noriu išgydyti Izraelį, vis prasikiša Izraelio kaltė
ir nedori Samarijos darbai, nes ji elgiasi apgaulingai.
Vagys laužiasi į namus, gaujos plėšikauja lauke,
ir jiems neateina į širdį,
kad aš atsimenu visas jų nedorybes.
Dabar juos nusikaltimai supa, – jie yra prieš mano veidą.
Sąmokslas karaliaus dvare
Savo nedorumu jie linksmina karalių, o klastingumu didžiūnus.
Jie visi yra svetimautojai, – tarsi prikūrenta krosnis,
kurioje nebereikia kepėjui kurstyti ugnies
nuo tešlos minkymo iki jos pakilimo.
Mūsų karaliaus dieną
didžiūnai, įkaitę nuo vyno, ėmė siautėti,
ir jis tiesė ranką apsimetėliams.
Jų širdys dega sąmokslu lyg krosnis, visą naktį rusena jų įniršis,
o ryto metą prasiveržia tarsi liepsnojanti ugnis.
Visi jie įkaitę kaip krosnis ir praryja savo valdovus.
Visi jų karaliai krito,
bet nė vienas iš jų nesišaukia manęs.
Izraelis ir tautos
Efraimas pats maišosi su tautomis;
Efraimas yra kepant neapverstas paplotis.
Svetimieji ryja jo jėgas, bet jis to nežino.
Net jo plaukai jau pražilo, bet jis to nežino.
Nors Izraelio puikybė buvo nužeminta jo paties akyse,
tačiau jie, to viso nepaisydami,
nei grįžta pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nei jo ieško.
Efraimas tapo kaip balandis,
suviliotas ir nesupratingas, – jie šaukiasi Egipto, jie eina į Asiriją.
Jiems einant, užmesiu ant jų savo pinkles,
nutrauksiu juos žemyn kaip paukščius iš padangių,
bausiu juos, kaip buvo sakyta jų bendrijai.
Izraelio nedėkingumas ir bausmė
Vargas jiems, nes jie nuklydo nuo manęs!
Pražūtis jiems, nes jie sukilo prieš mane!
Kada tik noriu juos atpirkti,
jie prieš mane skleidžia melus.
Iš širdies manęs jie nesišaukia,
kai aimanuoja savo guoliuose,
kai sužeidžia save dėl grūdų ir vyno, –
jie yra man neištikimi.
Aš juos lavinau ir stiprinau jų rankas,
tačiau jie galvoja pikta apie mane.
Jie vis grįžta prie to, kas nenaudinga,
nevykęs pasidarė lankas;
žus nuo kalavijo jų didžiūnai
dėl savo įžūlaus liežuvio.
Iš jų bus tyčiojamasi Egipto žemėje!
Viešpats pasmerkia Izraelį už stabų garbinimą
Dėk ragą prie lūpų!
Tarsi vanagas virš VIEŠPATIES namų dėl to,
kad jie sulaužė mano sandorą
ir buvo neištikimi mano mokymui.
Jie man šaukia:
“Mūsų Dieve! Mes, Izraelis, tave pažįstame!”
Izraelis atmetė tai, kas gera;
priešas jį persekios.
Jie darė karalius, bet ne per mane,
rinkosi didžiūnus, bet be mano žinios.
Iš savo sidabro ir aukso pasidarė stabus
savo pačių pražūčiai.
Atmečiau tavo veršį, Samarija!
Mano įniršis dega ant jų!
Kaip ilgai jie nepajėgs atgauti savo nekaltumo?
Juk tai yra iš Izraelio, – meistras jį padarė,
bet tai ne Dievas.
Į šukes sudaužytas bus Samarijos veršis!
Kadangi jie sėja vėją, todėl pjaus audrą.
Javų šiaudai be varpų negali duoti miltų.
Net jeigu ir duotų,
svetimieji juos surytų.
Izraelis jau prarytas, – nūn jie yra tarp tautų
kaip nereikalingas indas.
Nes jie ėjo į Asiriją,
kaip vienišas laukinis asilas, –
Efraimas samdė meilužius.
Nors jie ir samdo tautas,
dabar aš pats juos surinksiu.
Greitu laiku jie raitysis
po karalių ir didžiūnų našta.
Kai Efraimas daugino aukurus, kad išpirktų nuodėmę,
aukurai tapo jam proga nuodėmei.
Nors rašau jam daugybę savo pamokymų,
jie laikomi kaip svetimi.
Nors jie aukoja rinktines skerdžiamąsias aukas,
nors jie ir valgo aukų mėsą, VIEŠPATS jų nepriima.
Dabar jis atsimins jų kaltę ir nubaus už nuodėmes.
Turės jie grįžti į Egiptą!
Izraelis užmiršo savo Kūrėją ir prisistatė rūmų,
Judas padaugino sau įtvirtintų miestų,
bet aš pasiųsiu ugnį ant jo miestų ir surysiu jo tvirtoves.
Ozėjas paskelbia Izraeliui bausmę
Nesilinksmink, Izraeli,
nedžiūgauk kaip daro kitos tautos,
nes, atsitraukdama nuo savo Dievo, elgeisi kaip kekšė.
Tu mėgai kekšės užmokestį kiekviename klojime.
Klojimas ir vyno spaudykla jų nemaitins,
naujo vyno jiems pritrūks.
Jie nebegyvens VIEŠPATIES krašte, –
Efraimas turės sugrįžti į Egiptą,
ir Asirijoje jie valgys nešvarų maistą.
Vyno atnašų VIEŠPAČIUI jie nebelies,
jų skerdžiamosios aukos nebus jam malonios,
bet jiems bus kaip šermenų duona.
Visi, kas ją valgys, taps nešvarūs,
nes jų duona bus tik jų alkiui,
į VIEŠPATIES Namus ji nepateks.
Ką jūs darysite iškilmės dieną
ir VIEŠPATIES šventės dieną?
Net jeigu jie ištrūktų iš pražūties, Egiptas juos surinks,
Mofas {Memfis} juos palaidos.
Jų brangius sidabro daiktus paveldės dilgėlės,
o jų palapinėse augs erškėčiai.
Atėjo bausmės dienos, atėjo atlygio dienos, –
Izraelis tai žino!
“Pranašas yra kvailas, dvasios vyras – pamišęs!”
Kadangi yra didelė tavo kaltė,
didelis yra ir priešiškumas.
Efraimo sargybinis mano Dievui yra pranašas,
tačiau medžiotojo žabangos ant visų jo kelių
ir priešiškumas jo Dievo Namuose.
Jie skendi ištvirkimo liūne kaip Gibeos dienomis.
Jis atsimins jų kaltę, nubaus už nuodėmes.
Lyg vynuoges dykumoje aš radau Izraelį.
Lyg pirmą vaisių
ant pirmųjų metų figmedžio
aš pamačiau jūsų protėvius.
Bet kai jie atėjo į Baal-Peorą, jie atsidavė Gėdai
ir tapo pasibjaurėtini
kaip ir jų pamiltas daiktas.
Efraimo garbė nuskris kaip paukštis, –
ten nei gims, nei pastos, nei užmegs vaisių!
Net jeigu jie užaugintų vaikų,
padarysiu juos bevaikius,
nė vienas nebus paliktas.
Ai, vargas jiems, kai juos palieku!
Efraimas, kai jį pamačiau, buvo kaip jauna palmė,
pasodinta gražioje lankoje,
bet dabar Efraimas turi išvesti savo vaikus žudynėms.
Duok jiems, VIEŠPATIE! Ką jiems duosi?
Duok jiems nevaisingą gimdą ir užtrūkusias krūtis.
Gilgalo nusikaltimas
Visas jų nedorumas prasidėjo Gilgale;
taip, ten pradėjau jų neapkęsti.
Už jų nedorus darbus
išvarysiu juos iš savo namų.
Daugiau jų nebemylėsiu,
visi jų didžiūnai yra maištininkai.
Efraimas palaužtas, – jų šaknis nudžiūvusi, jie vaisių nebeduos.
Nors jie ir gimdytų, –
išžudysiu jų gimdos numylėtinius.
Mano Dievas juos atmes, nes jie jo neklausė, –
taps jie klajūnais tarp tautų.
Izraelio stabų sunaikinimas
Izraelis vešlus vynmedis,
jo vaisiai kaip ir jis pats.
Kuo gausiau turėjo vaisių,
tuo daugiau jis statė aukurų;
kuo geresnis buvo jo krašto derlius,
tuo daugiau jis pasistatė šventųjų stulpų.
Jų širdis melaginga, –
dabar jie turi kentėti už savo kaltę.
VIEŠPATS sugriaus jų aukurus
ir sunaikins jų šventuosius stulpus.
Iš tikro jie dabar sakys: “Neturime karaliaus,
kadangi mes nebijome VIEŠPATIES, –
o karalius – ką gera galėtų mums padaryti?”
Jie švaistosi pažadais,
tuščiomis priesaikomis sudaro sutartis, –
teisingumas pavirsta
nuodingomis piktžolėmis suartame lauke!
Samarijos gyventojai dreba
dėl Bet-Aveno veršio.
Ten žmonės jo liūdi,
stabmeldžiai kunigai jo rauda, –
dėl jo garbės, nes iš ten jį išgabeno.
Ir jis bus nugabentas į Asiriją
kaip dovana didžiajam karaliui.
Gėda apims Efraimą,
Izraelis bus sugėdintas dėl savo stabo.
Samarijos karalius prapuls
kaip medžio skiedra, plūduriuodama vandenyse.
Bus sunaikintos Aveno alkvietės – Izraelio nuodėmė,
erškėčiais ir usnimis apaugs jų aukurai.
Tuomet jie sakys kalnams: “Paslėpkite mus!”
ir kalvoms: “Griūkite ant mūsų!”
Nuo Gibeos dienų nusidedi, Izraeli, – ten jie apsisprendė!
Ar neužklups karas Gibeoje?
Ateinu pas nusikaltėlius jų nubausti, –
bus sutelktos prieš juos tautos,
kai jie bus baudžiami už jų dvigubą kaltę.
Efraimas tapo prijaukinta telyčia, mėgstanti kulti javus.
Bet aš uždėsiu jungą ant jos gražaus kaklo, –
priversiu Efraimą plėšti dirvoną. Judas turi arti,
Jokūbas turi pats sau akėti!
Sėkite sau teisumą,
pjaukite ištikimos meilės derlių, plėškite sau dirvoną,
nes jau metas ieškoti VIEŠPATIES,
kad jis ateitų ir apšviestų juos teisumu.
Arėte nedorumą, pjovėte neteisingumą,
valgėte melo vaisius.
Kadangi pasitikėjai savo galybe
ir savo galiūnų daugybe,
todėl karo dundesys kils prieš tavo tautą.
Visos tavo tvirtovės bus sunaikintos,
kaip Šalmanas kad sunaikino mūšio dieną Bet-Arbelį,
kai motinos buvo kapojamos drauge su kūdikiais.
Taip bus pasielgta su jumis, Bet-Eli,
už jūsų didelį nedorumą. Auštant žus Izraelio karalius.
Dievas myli savo maištaujančią tautą
Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau
ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų.
Kuo daugiau juos šaukiau,
tuo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams
ir degindami smilkalus stabams.
Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti,
savo rankose juos nešiojau, tačiau jie nepripažino,
kad aš jais rūpinausi.
Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais.
Buvau jiems kaip tie,
kurie glaudžia kūdikius prie skruosto.
Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau.
Jiems nebereikės grįžti į Egiptą, – Asirija bus jų karalius,
nes jie atsisakė grįžti pas mane.
Kalavijas siautėja jų miestuose, sunaikina jų vartų sijas,
suryja juos už jų sąmokslus.
Mano tauta įžūliai gręžiasi nuo manęs.
Jie maldaus dėl jiems uždėto jungo, bet niekas jų nepakels.
Aš esu Dievas, o ne žmogus!
Efraimai, kaip galiu tave atmesti?
Izraeli, kaip galiu tave apleisti?
Negi galiu padaryti tave kaip Admą
ar pasielgti su tavimi kaip su Zebojimais?
Mano širdis neleidžia man to padaryti!
Mano gailestingumas tau yra per stiprus!
Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo,
nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų, –
su pykčiu neateisiu.
Grįžimas iš tremties
Jie eis paskui VIEŠPATĮ, riaumojantį tarsi liūtą.
Kai jis riaumos,
jo vaikai rinksis drebėdami iš vakarų.
Jie rinksis drebėdami
tarsi paukščiai iš Egipto,
kaip balandžiai iš Asirijos krašto, –
aš sugrąžinsiu juos į jų namus, – tai VIEŠPATIES žodis.
Izraelio neištikimybė
Efraimas apsupo mane melu,
Izraelio namai – apgaule,
bet Judas dar eina su Dievu
ir yra ištikimas Šventajam.
Efraimas gano vėją,
visą dieną laksto paskui vėją iš Rytų,
kaupia neteisybę ir smurtą, –
jie sudaro sutartį su Asirija
ir siunčia aliejų į Egiptą.
VIEŠPATS turi kaltinimą Judui,
Jokūbą nubaus pagal jo kelius
ir atlygins jam pagal jo darbus.
Gimdoje jis bandė užimti brolio vietą,
o suaugęs ėjo grumtis su Dievu.
Jis grūmėsi su angelu ir nugalėjo,
maldaudamas jį su ašaromis.
Jis sutiko Dievą Bet-Elyje, ten jis kalbėjo mums.
VIEŠPATS, Galybių Dievas, VIEŠPATS yra jo vardas!
Tu turi sugrįžti pas savo Dievą!
Laikykis ištikimos meilės ir teisingumo
ir visuomet pasitikėk savo Dievu.
Pirklys, kurio rankose neteisingos svarstyklės,
mėgsta skriausti.
Nors Efraimas ir sakė: “Koks esu turtingas!
Sukaupiau sau turtų!
Visuose mano darbuose nebuvo rasta kaltės,
kuria būčiau nusidėjęs!”
Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas,
nuo dienų Egipto žemėje;
aš ir vėl tave apgyvendinsiu palapinėse,
kaip Susitikimo dienomis.
Kalbėjau pranašams, –
siunčiau vis daugiau regėjimų, –
per pranašus sukelsiu ir pražūtį.
Gileadas – kupinas nedorybių, – jie tikrai prieis liepto galą.
Gilgale jie aukoja jaučius,
todėl jų aukurai taps akmenų krūvomis
suartame lauke.
Kai Jokūbas pabėgo į Aramo šalį,
ten tarnavo, kad gautų žmoną,
ir dėl žmonos ganė {avis}.
Per pranašą VIEŠPATS išvedė iš Egipto,
ir per pranašą jis buvo išlaikytas.
Efraimas skaudžiai įžeidė {Dievą},
todėl jo Viešpats uždės jam kraujo kaltę
ir atmokės už įžeidimus.
Bausmė už stabų garbinimą
Efraimo žodis sukeldavo baimę,
nes jis buvo galingas Izraelyje.
Bet jis užsitraukė kaltę per Baalą ir numirė.
Dabar jie ir toliau nusideda,
dirbdinasi sau liedinį, stabus iš savo sidabro,
pagal savo supratimą, – visi jie tik meistrų darbas.
“Aukokite jiems!” – sako. Žmonės bučiuoja veršius!
Todėl jie bus kaip ryto debesis
ar kaip anksti nukrintanti rasa,
kaip nuo klojimo audros pagauti pelai
ar kaip dūmas, kylantis pro langą.
Tačiau aš buvau VIEŠPATS, tavo Dievas,
nuo dienų Egipto žemėje;
nepažįsti kito Dievo, tik mane,
be manęs, nėra kito gelbėtojo.
Aš maitinau tave dykumoje, sausros žemėje.
Kai aš juos maitinau, jie buvo sotūs.
Sotūs jie buvo, bet jų širdis išpuiko, –
todėl jie mane užmiršo.
Būsiu jiems kaip liūtas,
tykosiu lyg leopardas prie kelio.
Pasitiksiu juos kaip jauniklių netekusi meška,
suplėšysiu jų širdies dangą;
ten rysiu juos kaip liūtė,
tarsi laukinis žvėris juos draskysiu.
Sunaikinsiu tave, Izraeli! Kas tau gali padėti?
Kurgi nūn tavo karalius?
Tegelbsti jis tave!
Kur visuose tavo miestuose tavo valdovai,
apie kuriuos sakei:
“Duok man karalių ir didžiūnus!”?
Daviau tau karalių savo įniršiu,
atėmiau jį savo pykčiu.
Efraimo kaltė surišta į ryšulį,
jo nuodėmė apsaugon padėta.
Suremia jį gimdymo skausmai,
bet jis neišmintingas sūnus,
nes laiku nenori eiti ten,
kur kūdikiai prasiveržia.
Ar išpirksiu juos iš Šeolo galios,
ar atpirksiu juos iš mirties?
O mirtie, kur tavo rykštės?
O Šeole, kur tavo geluonis?
Užuojautos nėra mano akyse!
Nors jis ir klestės tarp brolių,
ateis rytys, VIEŠPATIES vėjo gūsis, kylantis iš dykumos, –
nuseks jo šulinys, išdžius jo šaltinis.
Atims iš jo iždo visa, kas brangu.
Samarija turės išpirkti savo kaltę,
nes ji maištavo prieš savo Dievą.
Jie kris nuo kalavijo,
jų mažyliai bus sutraiškyti
ir jų nėščios moterys perskrostos.
Nuoširdus atsivertimas
Grįžk, Izraeli, pas VIEŠPATĮ, savo Dievą,
nes tu sukniubai per savo kaltę.
Pasiimkite su savimi žodžius
ir sugrįžkite pas VIEŠPATĮ.
Sakykite jam: “Atleisk visas kaltes, priimk, kas gera,
ir mes tau aukosime savo lūpų vaisių.
Asirija mūsų neišgelbės,
ant žirgų mes nebesėsime, savo rankų darbams
daugiau nebesakysime: ‘Mūsų Dievas’.
Tu parodai našlaičiui gailestingumo”.
Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi,
nes mano įniršis nuo jų nusigręžė.
Izraeliui būsiu lyg rasa, – jis žydės kaip lelija,
įleis šaknis kaip Libano {kedrų}.
Skleisis jo atžalos,
jo grožybė bus kaip alyvmedžio,
o kvapnumas kaip Libano.
Vėl jie gyvens mano paunksnėje, vėl augins javus;
žydės jie kaip vynmedis,
kvepės kaip Libano vynas.
Efraimai, ką aš turiu bendra su stabais?
Tai aš, kuris išklauso ir rūpinasi tavimi.
Aš esu lyg amžinai žaliuojantis kiparisas, –
tavo ištikimybė ateina iš manęs.
Baigiamasis žodis
Kas yra išmintingas, tesvarsto šiuos dalykus,
kas yra protingas, juos težino.
Tiesūs VIEŠPATIES keliai, jais teisieji eina,
o nusidėjėliai juose suklumpa.