Šu – senovės Egipto mitologijoje yra oro ir šviesos dievas, kuris atliko svarbų vaidmenį kosmogonijoje ir buvo atsakingas už dangaus ir žemės atskyrimą. Jis yra viena iš pagrindinių Heliopolio kosmogonijos dievybių, kurios veikla buvo būtina pasaulio sukūrimui ir dieviškosios tvarkos įtvirtinimui. Šu vardas gali būti verčiamas kaip „tuštuma“ arba „oro erdvė“, kas puikiai atspindi jo prigimtį kaip dievo, atsakingo už dangaus ir žemės atskyrimą bei kvėpavimą, būtino gyvybei.
Šu kilmė ir šeima
Šu buvo dievo Atumo (dar tapatinamo su Ra) sūnus ir buvo sukurtas iš jo kvėpavimo ar kosminio oro. Jo sesuo ir žmona buvo Tefnut, drėgmės deivė. Kartu jie sudarė pirmąją dievų porą, kurią sukūrė Atumas, ir tapo pasaulio tvarkos įkūrėjais. Iš jų sąjungos gimė Gebas, žemės dievas, ir Nutė, dangaus deivė, kurie tapo pagrindiniais dangaus ir žemės simboliais Egipto mitologijoje.
Šu, kartu su Tefnut, buvo esminiai dangaus ir žemės atskyrimo dievai, kurie palaikė kosminę tvarką. Jie buvo pirmieji dievai, atsakingi už pasaulio stabilumo palaikymą, ir jų veikla buvo būtina, kad pasaulis išliktų gyvybingas.
Šu kaip oro ir šviesos dievas
Šu buvo atsakingas už orą – erdvę tarp dangaus ir žemės. Jis buvo dievas, kuris laikė dangų atskirtą nuo žemės, užtikrindamas, kad abi šios sferos liktų atskirtos ir pasaulis išlaikytų savo tvarką. Šu laikymas dangaus buvo ne tik fizinis veiksmas, bet ir simbolinis, nes jis palaikė kosminę pusiausvyrą, užtikrindamas, kad pasaulis veiktų pagal dieviškąją tvarką („Maat“).
Kaip šviesos dievas, Šu buvo susijęs su saulės šviesa ir šviesos sklaida per orą. Jis padėjo Ra, saulės dievui, keliauti per dangų, leisdamas saulės spinduliams pasiekti žemę ir suteikti gyvybę viskam, kas joje augo ir gyveno. Be Šu, oras ir šviesa negalėtų egzistuoti, o tai reikštų, kad gyvybė pasaulyje negalėtų vystytis.
Šu ir kosmogonija
Šu vaidmuo Egipto kosmogonijoje buvo labai svarbus. Jis buvo atsakingas už vieną iš pirmųjų pasaulio veiksmų – dangaus ir žemės atskyrimą. Pagal mitologiją, dangaus deivė Nut ir žemės dievas Gebas buvo taip stipriai susiję, kad juos reikėjo atskirti, kad pasaulis galėtų egzistuoti. Šu įsikišo ir jėga atskyrė Nut nuo Gebo, laikydamas ją aukštai danguje ir tuo pačiu metu palaikydamas kosminę tvarką. Šis veiksmas užtikrino, kad pasaulis galėtų gyventi pagal dangaus ir žemės sąveikos principus.
Be to, Šu buvo siejamas su kvėpavimu ir gyvybės jėga, nes oras buvo laikomas būtinu gyvybei. Jo vardas reiškia „tuštuma“ arba „oras“, o jo buvimas tarp dangaus ir žemės buvo būtinas, kad būtų užtikrinta erdvė, kurioje galėtų egzistuoti viskas, kas gyva.
Šu mitologinis vaidmuo
Vienas iš žinomiausių mitų apie Šu yra jo vaidmuo valdant pasaulį po Ra pasitraukimo iš žemės. Kai Ra, kaip pirmasis faraonas, nusprendė pasitraukti iš žemės ir tapti saulės dievu, Šu buvo tas, kuris laikinai perėmė valdžią žemėje ir užtikrino tvarkos palaikymą. Jo valdymas simbolizavo dieviškąjį įsikišimą, kuris buvo būtinas norint užtikrinti, kad Egiptas liktų klestintis net ir po dieviškojo valdovo pasitraukimo.
Šu taip pat dalyvavo mituose, susijusiuose su Ozyrio ir Seto kova. Šu, kaip oro dievas, buvo tas, kuris palaikė tvarką ir išlaikė pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės, kad šis konfliktas nepažeistų pasaulio stabilumo. Jis buvo laikomas dieviškuoju tarpininku, padedančiu spręsti konfliktus tarp dievų ir užtikrinti, kad tvarka būtų išlaikyta.
Šu simbolika ir vaizdavimas
Šu dažniausiai buvo vaizduojamas kaip vyras, laikantis didelį plunksnų vainiką ant galvos. Plunksnos simbolizavo oro ir šviesos lengvumą, taip pat buvo susijusios su dieviška tvarka ir tiesa („Maat“). Jis taip pat dažnai buvo vaizduojamas iškėlęs rankas, laikantis dangų aukštyn, kad jis nesugriūtų ant žemės. Tai simbolizavo jo svarbų vaidmenį palaikant kosminę tvarką.
Kartais Šu buvo vaizduojamas stovint tarp Nut ir Gebo, parodydamas savo vaidmenį kaip dievą, kuris laiko dangaus skliautą, ir užtikrinantį, kad žemė ir dangus liktų atskirti.
Šu kultas ir garbinimas
Šu nebuvo tokia plačiai garbinama dievybė kaip kai kurie kiti Egipto dievai, tačiau jo vaidmuo kosminės tvarkos palaikyme buvo nepaprastai svarbus. Jis buvo ypač gerbiamas Heliopolyje, kur jo vardas buvo susijęs su dangaus ir žemės atskyrimu. Šu šventyklose buvo atliekami ritualai, susiję su dieviškosios tvarkos ir harmonijos palaikymu, o jo įvaizdis buvo naudojamas kaip stabilumo ir pusiausvyros simbolis.
Nors Šu nebuvo vienas iš pagrindinių dievų, jo reikšmė Egipto kosmogonijoje ir mitologijoje buvo esminė. Jis įkūnijo tvarkos palaikymo jėgas ir buvo laikomas būtinu norint išlaikyti pasaulio struktūrą ir gyvybę.
Šu reikšmė Egipto mitologijoje
Šu buvo esminė figūra senovės Egipto mitologijoje dėl savo vaidmens palaikant kosminę pusiausvyrą ir dieviškąją tvarką. Jo gebėjimas atskirti dangų nuo žemės, palaikyti šviesą ir orą padarė jį gyvybiškai svarbiu pasaulio struktūros dalyviu. Jis buvo tas, kuris palaikė pasaulio stabilumą, ir jo buvimas buvo būtinas gyvybės išsaugojimui Egipte.
Šu kaip oro dievas įkūnijo senovės egiptiečių supratimą apie pasaulio tvarką, kurioje visos jėgos ir elementai turėjo būti kontroliuojami ir suderinti, kad pasaulis galėtų veikti darniai ir tvarkingai.