O tarne Danguj Visagalio,
ir mūsų tautieti brangus!
Pažvelki į Nemuno šalį,
į savo bėgiotus takus.
Nerimstančią širdį Kūrėjas
Tau davė šios žemės kely,
tiek daug Tu mylėjęs, kentėjęs,
ir šiandien padėt mums gali.
Nuneški Tu Jėzui šią maldą,
papuošęs savąja širdim,
kaip padėką, prašymą, raudą,
tikėjimą Meilės ugnim.
O tarne Danguj Visagalio,
ir mūsų tautieti brangus,
globoki šiandieną mūs šalį,
palaimink ir melski už mus.
Ši giesmė yra malda šventajam, kuris yra garbinamas ir gerbiamas kaip mūsų tautietis ir globėjas. Giesmėje išreiškiamas prašymas, kad šventasis pažvelgtų į savo gimtąją žemę ir išklausytų maldas už ją. Pabrėžiama šventojo meilė ir kančios dėl šalies, taip pat jo gebėjimas šiandien padėti ir užtarti. Giesmė kviečia šventąjį perduoti maldą Jėzui ir prašo, kad jis globotų ir palaimintų šalį, suteikdamas meilę ir tikėjimą. Tai malda, ieškanti dvasinės paramos ir užtarimo už savo žmones ir šalį.