O Širdie, išpuošta nekaltybės grožiu,
tarp visų pagirta Gabrielio žodžiu,
nepaniekinki mūs, nuodėmės suteptų,
gydyk mūsų skausmus maldos balzamu tu.
O Marijos Širdie, plakus Jėzui tiktai,
mus užtarki pas jį,
nes mūs skurdą matai,
kad ir mūsų širdis degtų meile kilnia
ir liepsnotų jam vis nuolanki ir gryna.
O Marijos Širdie, gailestinga, jautri,
mūs Globa ir Viltie, Užtarėja tauri,
žvelk į sielvartus mūs, glausk prie savo Širdies –
tepavirs į džiaugsmus jie danguj po mirties.
Ši giesmė išreiškia gilią ir atsidavusią maldą Švč. Mergelės Marijos Širdžiai, pabrėžiant jos nekaltumo grožį ir svarbą kaip mūsų dvasinei užtarėjai. Pirmame posme prašoma, kad Marija, kaip nekaltybės ir grožio simbolis, nepaneigtų mūsų nuodėmingų širdžių, bet suteiktų gydymą ir paguodą per maldą. Antrame posme pabrėžiama Marijos Širdies vaidmuo užtarime Jėzaus akivaizdoje, kad ir mūsų širdys galėtų degti kilnia meile ir nuolankumu. Trečiame posme Marija yra kreipiama kaip gailestinga ir jautri Globėja, prašant, kad ji pažvelgtų į mūsų sielvartus ir suteiktų džiaugsmą po mirties. Ši giesmė atspindi dvasinį ryšį su Marija ir jos užtarimo prašymą siekiant dvasinio atnaujinimo ir ramybės.