„O kas gi tu toks, žmogau, kad ginčijiesi su Dievu?“ (Rom 9,20) sakinys yra apaštalo Pauliaus laiško Romiečiams kontekste. Šiame laiško skyriuje (9 skyrius) Paulius kalba apie Dievo išrinkimą, gailestingumą ir teisingumą, o drauge ir apie tikėjimo slėpinį, kuomet atsakymas į klausimą, kodėl Dievas vienus išsirenka, o kitus palieka, ne visuomet žmogui iki galo suvokiamas.
Siekdamas paaiškinti Dievo suverenitetą, Paulius pateikia pavyzdį apie puodžių ir molį, teigdamas, kad kaip puodžius gali iš to paties molio nulipdyti skirtingus indus, taip ir Dievas, būdamas Kūrėjas, turi neatimamą teisę tvarkyti pasaulį pagal savo išmintį. Tai neatšaukia žmogaus laisvos valios bei atsakomybės, tačiau pabrėžia didžiulį skirtumą tarp Dievo ir žmogaus: to, kas viską sutvėrė, ir to, kuris pats yra kūrinys.
Šiuo retoriniu klausimu – „O kas gi tu toks, žmogau, kad ginčijiesi su Dievu?“ – Paulius siekia sustiprinti skaitytojų nuolankumą bei pagarbų tikėjimą tuo, kad Dievo planai gerokai viršija žmogiškąjį supratimą. Nors žmogus gali klausti, ieškoti teisybės ar atsakymų, giliausius dieviškosios valios sumanymus jis gali priimti tikėjimu, o ne vien žmogiškomis logikos pastangomis. Taip sykiu kviečiama pasitikėti Dievo gerumu, net jei šis gerumas išoriškai atrodo sunkiai suprantamas.
Senojo Testamento „Jobo“ knygoje pastebima panaši įtampa tarp žmogaus noro suprasti kenčiančio teisuolio padėtį ir Dievo sprendimų, kurie pranoksta žmogišką protą. Galiausiai Jobas atsistoja prieš Dievą su nuolankumu, pripažindamas, jog nesugeba suvokti visų dangaus kelių. Panašiai ir Paulius Rom 9,20 – vietoje bandymo apkaltinti Dievą dėl neteisybės, kviečia pripažinti Jo aukščiausią valdžią, kurios centre glūdi gailestingumas, išmintis ir teisingumas.
Taigi ištrauka atspindi dieviškos paslapties ir žmogaus proto ribų temą, o kartu nurodo, kad nuoširdus tikėjimas neprieštarauja klausimams, bet pripažįsta žmogiškos būties trapumą bei poreikį kliautis Kūrėju. Čia slypi teologinis priminimas: žmogus, būdamas kūrinys, neišvengiamai susiduria su nežinomybe, tačiau pasitikiu Dievu gali „pasiguosti, jog ne jis, o Dievas viską valdo“, taip žvelgdamas su viltimi į netikėtus gyvenimo posūkius.