Lietuvių kalboje frazė „O Dieve…“ dažnai vartojama kaip emocinis šūksnis, kai žmogus nustemba, išsigąsta ar susiduria su netikėta, dažniausiai nemalonia situacija. Kartais ji tariama net nesusimąstant, tarsi automatiškai, tačiau ar tikrai taip turėtume šauktis Dievo?
Biblijoje dažnai randame žmonių kreipimąsi į Viešpatį kritinėse situacijose. Vienas garsiausių pavyzdžių yra iš Psalmyno:
“Dieve mano, Dieve mano, kodėl mane apleidai?” (Ps 22,2).
Tai žodžiai, kuriuos Jėzus ištarė ant kryžiaus, parodydamas, kad net didžiausiame skausme ir kančioje žmogus gali kreiptis į Dievą.
Tačiau skirtumas tarp tikro kreipimosi ir automatinio emocinio šūksnio yra didelis. Kai šaukiamės Dievo tik iš įpročio, neturėdami omenyje tikro prašymo ar maldos, kyla klausimas – ar mūsų lūpų žodžiai iš tiesų reiškia tai, ką jie turėtų reikšti? Šventajame Rašte yra įspėjimas apie tuščius žodžius:
“Nenaudok Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks nenubaudęs to, kuris be reikalo vartoja Jo vardą” (Iš 20,7).
Tai viena iš Dešimties Dievo įsakymų tiesų, kuri primena, kad Dievo vardas nėra tiesiog eilinė frazė, skirta emociniam išsireiškimui. Jis yra šventas, skirtas garbinimui, pagalbos prašymui, bet ne kasdieniams netyčiniams sušukimams.
Kodėl tada žmonės taip dažnai sako „O Dieve…“? Tai gali būti giliai įsišaknijęs žmogaus poreikis kreiptis į aukštesnę jėgą sunkią akimirką. Net tie, kurie nelaiko savęs tikinčiaisiais, dažnai šaukiasi Dievo ištikus nelaimei, nes žmogaus sieloje yra įgimtas troškimas ieškoti Dievo pagalbos. Apaštalas Paulius sako:
“Viešpats yra arti visų, kurie Jo šaukiasi tiesoje” (Ps 145,18).
Ši eilutė pabrėžia, kad kreiptis į Dievą yra ne tik leidžiama, bet ir būtina – tačiau tai turėtų būti daroma nuoširdžiai, o ne tik kaip automatinė reakcija.
Galima prisiminti ir realių istorijų, kai žmonės, ištarę „O Dieve…“ ne iš įpročio, bet iš tikro širdies šauksmo, sulaukė pagalbos. Yra ne viena pasakojimas apie žmones, kurie karo, stichinių nelaimių ar kritinių sveikatos būklių metu, paskutinėmis jėgomis sušukę „O Dieve, padėk man!“, netikėtai sulaukė stebuklingos pagalbos.
Tad ką daryti, jei įpratome sakyti „O Dieve…“ tiesiog šiaip, iš įpročio? Galime išmokti sąmoningiau kreiptis į Viešpatį. Užuot pasakę „O Dieve…“ beprasmiškai, galime ištarti trumpą maldą, pavyzdžiui:
– Viešpatie, padėk mums.
– Dieve, duok man jėgų.
Taip mūsų žodžiai turės ne tik emocinį, bet ir tikrą dvasinį svorį.
Šventasis Raštas primena:
“Šaukiuosi Viešpaties – verto pagyrimo, ir būnu išgelbėtas” (Ps 18,4).
Todėl kitą kartą, kai mus apims netikėta situacija ir norėsime sakyti „O Dieve…“, galbūt verta sąmoningai kreiptis į Jį su tikra intencija. Juk Viešpats ne tik klauso, bet ir atsako.