O Betliejau, ar girdi?
Jėzų įsileisk!
Ir priglauski švelniai jį!
Jėzų įsileisk!
Aplankyt tave nor jis –
šventas, mielas Kūdikis!
O, įleisk, nes jau naktis!
Jėzų įsileisk! Jėzų įsileisk!
Prašo Juozapas globos.
Jėzų įsileisk!
Bet jis veltui jos ieškos…
Jėzų įsileisk!
Verkia Motina šventa:
„Kur dings Kūdikis nakčia,
jei nėra man vietos čia?“
Jėzų įsileisk! Jėzų įsileisk!
O širdie, išgirski jį –
Jėzų įsileisk!
Jam neleisk laukt prieangy –
Jėzų įsileisk!
Kai ateis širdin jisai,
glausk su meile jį karštai –
bus Kalėdos amžinai.
Jėzų įsileisk! Jėzų įsileisk!
Ši giesmė išreiškia prašymą ir maldą įsileisti Jėzų, simbolizuojantį Kalėdų džiaugsmą ir šventumą, į savo širdį ir gyvenimą. Ji pabrėžia norą suteikti vietos ir priimti Jėzų su meile ir rūpesčiu. Giesmė taip pat atspindi Motinos Marijos ir Juozapo susirūpinimą dėl tinkamo vietos suteikimo Kūdikėliui Jėzui. Tai gali būti giedama per Kalėdas arba kai norima pabrėžti sveikinimo ir priėmimo svarbą. Giesmė kviečia atsiverti ir pasitikti šventumą, kuris ateina į mūsų gyvenimus.