Nuteisinimas yra iškiliausias Dievo meilės darbas

Nuteisinimas krikščioniškoje teologijoje yra ypatingas Dievo meilės ir gailestingumo veiksmas, kuriuo Dievas pripažįsta nusidėjėlį teisų per Jėzaus Kristaus auką. Tai reiškia, kad žmogus, nors ir būdamas nuodėmingas, per tikėjimą Kristumi yra „nuteisintas“, tai yra, pripažintas teisus Dievo akyse, nepaisant savo nuodėmių.

Šventasis Augustinas, apie kurį tu cituoji, nuteisinimą laiko vienu didingiausių Dievo darbų. Jis pabrėžia, kad nusidėjėlio nuteisinimas yra net didesnis stebuklas nei materialaus pasaulio sukūrimas, nes kūrinija – dangus ir žemė – yra laikina, o sielų išganymas ir nuteisinimas turi amžiną vertę. Augustinas taip pat pastebi, kad nusidėjėlių nuteisinimas yra dar didesnis Dievo gailestingumo ženklas nei teisiųjų angelų sukūrimas, nes Dievas parodo begalinę meilę atleisdamas ir priimdamas tuos, kurie nuklydo.

Iškiliausias šio nuteisinimo pavyzdys yra Jėzaus Kristaus aukojimasis ant kryžiaus – per Jį visiems, kas tiki ir priima Jo malonę, yra suteikiama galimybė būti pripažintiems teisiais. Tai ne tik teisinis aktas, bet ir gili dvasinė transformacija, kurią veikia Šventoji Dvasia, perkeičianti žmogaus širdį ir jį vedanti į Dievo meilę.

Augustinas nori pabrėžti, kad Dievo darbas žmogaus nuteisinime atskleidžia ne tik Jo teisingumą, bet ir gailestingumą, kuris pranoksta visą kūriniją.

Citatos apie nuteisinimą ir Dievo gailestingumą:

  1. Šventasis Augustinas:
    „Bedievio nuteisinimas yra didingesnis darbas už dangaus ir žemės sukūrimą, nes dangus ir žemė praeis, o išrinktųjų išganymas ir nuteisinimas pasiliks.“
    (Šv. Augustinas, Enarrationes in Psalmos, 144, 6)
  2. Romiečiams 5:1:
    „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename santarvėje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“
  3. Romiečiams 3:24-26:
    „Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai Jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“
  4. Šventasis Tomas Akvinietis:
    „Dievo nuteisinimas nėra tik išorinis teisinis aktas, bet vidinis žmogaus širdies perkeitimas, įvykdomas per Dievo malonę.“
    (Summa Theologica, I-II, q. 113, a. 3)

Citatos pabrėžia nuteisinimo reikšmę kaip Dievo meilės ir gailestingumo aktą, kuris perkeičia žmogaus gyvenimą.