Nuodėmė neprasideda iš karto nuo veiksmo. Iš pradžių atsiranda mintis – gal neaiški, gal net netyčia atėjusi. Bet jei jos nepastebime ir nesustabdome, ji gali augti, stiprėti ir galų gale virsti tuo, ko vėliau gailėsimės.
Dažnai žmogus manyje nešiojasi įvairius norus, troškimus, net pavojingas aistras – norą pykti, geisti, meluoti ar keršyti. Kai žmogus pradeda gyventi dvasiškai, jis greitai pastebi, kad šie dalykai jį lyg valdo. Tada gimsta noras iš to išsivaduoti. Rytų krikščionybėje šis išsivadavimas vadinamas beaistriškumu. Tai nereiškia, kad žmogus tampa šaltas ir bejausmis. Tai reiškia, kad aistros jo nebekontroliuoja – žmogus jau moka pasirinkti, o ne būti vedamas stipraus impulso.
Kad pasiektume tokį laisvumą, pirmas žingsnis – stebėti save. Ne tik kaip elgiuosi, bet ir kaip galvoju. Ar aš nuoširdus su artimu? Ar nepavydžiu? Ar mano viduje nekyla tušti troškimai? Giliausia savęs pažinimo forma – tai stebėti savo mintis. Vienas dvasinis mokytojas šv. Hesichijas rašė, kad tikras atidumas prasideda tada, kai žmogus saugo savo minčių slenkstį – ten, kur dar niekas neįvyko, bet jau gali prasidėti.
Mintys gali būti labai klastingos. Jos dažnai neatrodo pavojingos. Pradžioje – tik įsivaizdavimas, tik prisiminimas, tik noras. Bet jei pasilieki su ja per ilgai, ji pradeda keisti tavo širdį. Ilgainiui tampa noru, planu, o tada – veiksmu. Ir tada nuodėmė jau įsitvirtinusi. Bet jei mintį pastebime anksti, galime ją sustabdyti, nepamaitinti, nepaleisti giliau.
Tai kaip su ugnimi. Vienas žarija dar nedegina, bet jei leisi jai rusenti – netrukus bus liepsna. Todėl svarbu ne kovoti su liepsna, kai ji jau dega, o neleisti žarijai virsti gaisru.
Maldos, tyla, savistaba – tai priemonės, kurios padeda pamatyti, kas manyje vyksta. Ir kai jau išmoksti atpažinti mintis, tampi tarsi sargas, stovintis prie savo širdies durų. Ne kiekvieną svečią įsileidi. Tik tuos, kurie neša taiką, ramybę, gerumą.
Mintys nėra nuodėmė, jei mes jų nepriimame. Bet kai pradedame su jomis kalbėtis, pateisinti, svajoti – jos pamažu virsta vidiniu veiksmu. O iš vidaus jau labai greitai pereina į išorę.
Jei norime gyventi šviesoje, reikia pradėti ne nuo taisyklių, bet nuo minčių. Nuo mažų, tyliai ateinančių troškimų, kuriuos galime paleisti dar prieš jiems įsišaknijant. Ir kiekvieną kartą, kai pasirenki gerą mintį vietoj blogos, tavo vidus tampa šiek tiek laisvesnis, šiek tiek šviesesnis. Ir tai – tikras dvasinis augimas.