Nuo saulėtojo Siono
iškilmingo himno tonai
šlovina Ganytoją.
Šiandien himnai paslaptingi
skelbia duoną nemirtingą,
ypatingos prigimties.
Gyvą duoną, gyvą vyną
Jėzus mokiniams dalino,
liepdamas dalint kitiems.
Ir todėl giesmė džiaugsminga,
iškilni, giliai prasminga
šviesą pažeria mintims.
Minima diena didžioji,
šventės sukaktis šviesioji –
įsteigimas paslapties.
Naujo amžiaus atėjimas,
naujo priesako skelbimas
užbaigė senus laikus.
Vietoj atvaizdo – tikrovė,
vietoj praeities – naujovė,
tarsi saulė po nakties.
Vakarienėj paslaptingoj
Kristaus auką išganingą
įsteigė visiems laikams.
Švęsti duoną, švęsti vyną,
skelbti Kristaus atminimą
liepia priesakas kilnus.
Jo galybėje – tikrumas:
duona keičiasi į Kūną,
vynas tampa jo Krauju.
Jo žodžiu Bažnyčia tiki –
jog nematomi dalykai
iš tiesų gyvi aukoj.
Paslėpta esmė didinga,
išorės ženkluos skirtinguos
slypi vienas turinys.
Kraujas – gėrimas slaptingas,
Kūnas – maistas nemirtingas,
visas Kristus abiejuos.
Jis nedalomas ir sveikas,
net dalijamas nekeičia
vieneto esmės gilios.
Ima vienas, ima šimtas –
Kūno prigimtis nekinta,
pasilieka ta pati.
Tik veikimas jos skirtingas:
ji geriesiems palaiminga,
o blogiesiems – pražūtis.
Nuostabus toksai likimas:
ir palaima, ir žlugimas
iš šaltinio to paties.
Jis išlieka paplotėly,
ir mažiausiam trupinėly,
visas Kristus, garbe žėrįs –
garbink ir neabejok!
Nieks negali jo pažeisti,
ženklo turinio pakeisti,
ženklą galime paliesti,
bet esmė nesumažės.
Angelų šlovingą duoną,
mylimiems vaikams malonę
duoda vargšams į kelionę,
tik ne pajuokai – piktiems.
Ji – tikrovė tų šešėlių:
manos tautai Izraelio,
jų Velykų avinėlio,
Izaoko atnašos.
O Ganytojau meilingas,
Jėzau, būk mums gailestingas,
Tu ganyk mus, Tu mus ginki,
amžiams laime apdalinki,
ten, kur nebebus mirties.
Visažini, visagali,
žmogų gelbstintis bedalį,
amžinon puoton pakviesk mus
ir namiškiais padaryk mus
su šventaisiais danguje.
“Lauda Sion Salvatórem” yra sekvencija, atliekama Devintinių šventės metu, ir ji švenčia Šv. Sakramento, arba Eucharistijos, įsteigimą. Ši sekvencija yra didingas himnas, kuris apibūdina Eucharistijos paslaptį ir jos svarbą krikščionybės tradicijoje. Pagrindinės temos:
- Šventosios Eucharistijos paslaptis: Sekvencija šlovina Eucharistiją kaip „gyvą duoną“ ir „gyvą vyną“, pabrėždama jos nemirtingą prigimtį ir ypatingą reikšmę, kurią Jėzus suteikė savo mokiniams ir visiems tikintiesiems.
- Kristaus aukos įsteigimas: Aprašoma, kaip Kristus įsteigė Eucharistiją kaip nuolatinę atminimo šventę, kuri keičia senąją sandorą ir pradeda naują amžių, atnešdama išganymą ir dvasinę maistą.
- Eucharistijos esmė: Pabrėžiama, kad Eucharistija – tai ne tik simboliai, bet ir tikroji Kristaus Kūno ir Krauju buvimas. Tai yra pagrindinė Bažnyčios tikėjimo dalis, ir sekvencija aiškina, kaip duona ir vynas keičiasi į Kristaus Kūną ir Kraują.
- Šv. Sakramento poveikis: Pasakyta, kad Eucharistija turi skirtingą poveikį – ji yra palaima geriesiems ir pražūtis blogiesiems. Šis aspektas pabrėžia jos galybę ir svarbą tikinčiųjų gyvenime.
- Aukos nenutrūkstamumas: Nepriklausomai nuo to, kiek dalijamas Eucharistijos elementas, jis visada lieka tas pats, nekintantis ir nesumažėjęs.
- Malda už šventumą ir amžiną gyvenimą: Sekvencija baigiasi malda, prašančia Jėzaus gailestingumo ir apsaugos, ir kviečia į amžinąją šventę, kurioje nėra mirties.
Ši sekvencija yra svarbi liturginio gyvenimo dalis, kuri suteikia galimybę gilintis į Eucharistijos sakramento paslaptį ir jos dvasinę reikšmę kiekvienam tikinčiajam.